Adomas Jacovskis (g. 1948) – viena ryškiausių figūrų Lietuvos scenografijos istorijoje, o kartu – labai savitas tapytojas. 1973 m. baigęs tapybos ir scenografijos studijas LTSR valstybiniame dailės institute, jis iki šiol kuria Lietuvos ir užsienio teatrams, televizijai, aktyviai dalyvauja parodose. Jo teatrinė patirtis suteikia savitumo jo tapybinei raiškai – taupiomis priemonėmis, dažnai – kelių sodrių spalvų deriniu pasiekiama emocinė įtaiga. Jo tapybos darbuose žmogaus figūra ir portretas yra pagrindiniai motyvai. Visas žiūrovo dėmesys sutelkiamas „jacovskišką“, gerai atpažįstamą giliai susimąsčiusį personažą išdidinta, išilginta galva. Tačiau net ir stilizuotame portrete galime atpažinti prototipą, vaizduojamą asmenį. Šie Jacovskio tapybos darbams būdingi bruožai gerai matomi ir Bunkos Mozės portreto interpretacijoje. Originalus Bunkos susimąstęs ir išilgintas Mozės veidas panašus į Jacovskio puoselėjamą personažą. Be to, giedros, taurios mėlynos ir suvaldytos baltos spalvų derinį, perkirstą išieškotai skaudžia rožine galima rasti dar keliuose kituose Jacovskio portretuose, tačiau čia, dengdamas Bunkos rėžtuko, lietaus ir vėjo nugludintą medžio faktūrą atkartojantį paviršių šis spalvų derinys įgauna ypatingą skambėjimą.