Ewa Pohlke gimė Kentšyne, Rytų Lenkijoje, daugiatautėje, skirtingų religijų šeimoje, augo daugiakultūrėje aplinkoje, apsupta pasakojimų iš sudėtingos regiono istorijos. Baigusi studijas Olštyne ir pradėjusi tapytojos, tapybos ir dailės terapijos mokytojos kelią, šiame mieste įsiliejo į žydišką atmintį saugančių iniciatyvų veiklas.

Nuo 2010 m. gyvena ir kuria Kaune, ir savo kūryboje permąsto litvakų kultūrinį palikimą, organizuoja šiam reiškiniui skirtas tarptautines parodas. Savo tapybos kūriniuose ji neretai naudoja žemę, smėlį ir pelenus, medienos gabalėlius, stiklą, metalus, atvežtus iš vietų, kur gyveno dailininkės protėviai arba kur keliavo pati, ieškodama įkvėpimo: iš Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos, Izraelio. Taip per savitą medžiagiškumą kūriniai primena tų vietų istorijas.

Bunkos Mozės portreto interpretacijoje Pohlke apjungia litvakiško štetlo ir Sinajaus kalno dykumos vaizdinius. Taip atiduodama pagarba Bunkos darbui – apsuptas Plungės panoramos jis gebėjo įsivaizduoti ir pavaizduoti žmones ir įvykius, vykusius vietose, kurias sovietmečiu jam aplankyti būtų buvę labai sudėtinga. Tačiau fiziniai suvaržymai netrukdė vaizduotės kelionėms.