Ilja Bereznickas (g. 1948) – viena svarbiausių figūrų Lietuvos animacijoje. 1985 m. baigęs Aukštuosius scenaristų ir režisierių kursus Maskvoje, pradėjo darbus kino studijose – iš pradžių Lietuvoje, o vėliau ir Izraelyje, Norvegijoje, JAV. 2002 m. Vilniaus dailės akademijoje įkūrė animacijos specialybę, ten dėsto iki šiol, o 2003–04 dėstė Vizualiojo meno mokykloje Niujorke. Geriausiai žinomas Bereznicko animacinis filmas „Baubas“ (1987), pelnęs prizą „Mio“ tarptautiniame kino festivalyje Tomaro mieste (Portugalija), vėliau sulaukė ne vieno tęsinio.

2014 m. Lietuvos Respublikos Prezidentės apdovanotas ordinu už „Už nuopelnus Lietuvai“, 2015 m. „Fredrikstad“ animacijos festivalyje Norvegijoje režisieriui įteiktas „Auksinis Gunaras“ už viso gyvenimo pasiekimus. Savo stilių autorius kildina iš karikatūros, o tai leidžia į įprastus ar rimtus dalykus pažvelgti iš netikėtos, ironiškos ar džiugios perspektyvos.

Šią stilistiką Bereznickas naudoja ne tik filmuose, bet ir knygų iliustracijose, komiksuose. Ši stilistika rado savo vietą ir Bunkos Mozės interpretacijoje – nugarinėje pagrindo pusėje matome tipiškus Bereznicko personažus, šįkart sekančius paskui Mozę per dykumą. Pats portretas ir jo nugarinė dalis spalvingai aprašytas hebrajiškais rašmenimis. Tuo tarpu pagrindo priekyje matome obelį giliai įleistomis šaknimis. Obuolys turi simbolišką reikšmę žydų Naujųjų metų šventėje – per Roš ha-šaną valgomos obuolių skiltelės su medumi, tikintis saldžių ateinančių metų. Jakovo Bunkos sūnus Eugenijus, tęsdamas tėvo veiklą, už Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo lėšas įkūrė Litvakų atminimo sodą Medsėdžių kaime. Čia „sodinamos“ tautodailininko Artūro Platakio iškaltos metalinės obelys, žyminčios vietoves Lietuvoje, kuriose buvo įsikūrusios žydų bendruomenės. Šiuo metu sode jų yra 50, o pagal įkūrėjų planus čia „nokinti atminimo vaisius“ turėtų apie pustrečio šimto obelų.