Viena seniausių pramonės įmonių Lietuvoje – alaus darykla – buvo įsteigta Vilijampolėje 1853 m. Rafailo Volfo. Ji pirmoji dabartinėje Lietuvos teritorijoje gaminant alų pradėjo naudoti garo katilą – tuo metu pažangiausią iš Vokietijos atvežtą XIX a. gamybos technologiją. 1860 m. Kaune šalia Nemuno ir geležinkelio stoties pradėjo veikti ir „Engelman“ alaus darykla. Šią Ferdinandui Engelmanui priklausančią alaus daryklą 1894 m. nusipirko R. Volfo sūnus I. B. Volfas ir A. Soloveičikas. Naujieji savininkai bravoro pavadinimo nepakeitė – vienu metu veikė abi alaus daryklos: „I. B. Volfas“ ir „Engelman“. Šių daryklų prekių ženklai buvo plačiai žinomi už Kauno gubernijos ribų, pelnė tarptautinių parodų medalius. Pirmojo pasaulinio karo metu „I. B. Volfas“ ir „Engelman“ savininkai pasitraukė į Rusiją. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę jie grįžo į Lietuvą ir ėmėsi sudegusio „Engelman“ bravoro atstatymo darbų. 1927 m. taikydamiesi prie sudėtingų rinkos sąlygų ir siekdami sumažinti gamybos sąnaudas bei padidinti bravorų pelną I. B. Volfas ir A. Soloveičikas sujungė abi įmones į „Sujungtų alaus daryklų, salyklo fabrikų ir vaisvandenių dirbtuvių „I. B. Volfas-Engelman“ akcinę bendrovę“ – įmonė tapo stambiausia alaus gamintoja ir užėmė beveik 40 proc. Lietuvos alaus rinkos.

Vieta: Iki šių dienų (Radvilų Dvaro g. 2) išlikę du XIX a. raudonų plytų daryklos pastatai ir du ūkiniai mediniai namai.

Prie Šiaulių suklestėjimo labai prisidėjo Frenkelių šeima ir jos odos fabrikas. Chaimo Frenkelio (1851-1920) odos apdirbimo įmonė, atidaryta 1887 m., savo klientams tiekė aukštos kokybės apdirbtą odą, įvertintą įvairiais apdovanojimais. Fabriko sėkmė buvo tokia didžiulė, kad Frenkelių šeima šalia jo galėjo pasistatyti prabangią istorizmo stiliaus vilą. Šiuo metu vila priklauso Šiaulių Aušros muziejui, o jame įrengta ekspozicija „Žydų paveldas Šiauliuose: pirkliai Frenkeliai“. Frenkeliai vietoje šalia fabriko buvusios medinės pastatė mūrinę sinagogą fabriko darbininkams. Buvęs maldos namų pastatas išlikęs iki šiol (Vilniaus g. 68).

Vieta: Už nuopelnus miestui Chaimui Frenkeliui priešais jo įkurtą fabriką atidengta skulptūra (Vilniaus g. 49). Taip pat galima apžiūrėti ir fabriko pastatus, kurie, nors ir apleisti, didžiąja dalimi yra išlikę. (Vilniaus g. 72)

Tarpukariu Rokiškyje žydai aktyviai plėtojo verslą – kaimynystė su Latvija sudarė puikias galimybes vystyti prekių eksportą ir importą. Šiame amatų ir prekybos centre žydai netruko įkurti fabrikus bei dirbtuves: iki šių dienų Vytauto g. 37 išlikęs namas iki Antrojo pasaulinio karo priklausė Panemunėlio mokytojui Katelei, kuris su šeima gyveno antrajame aukšte, o pirmąjį aukštą buvo užleidęs žydo Melero saldainių bei kartonažo fabrikui. Broliams Meleriams taip pat priklausė ir viešbutis „Londonas“ ir šis pastatas taip pat yra išlikęs iki šių dienų (Vytauto g. 5). Kiti verslūs broliai rokiškiečiai I. ir Ch. Zametai 1928 m. dvaro pastate įsteigė „Lietmetalo“ bendrovę, kuri užsiėmė žemės ūkio technikos gamyba. Taigi, Rokiškio geležies dirbinių fabrikas „Lietmetal“ ir garo malūnas yra šiandieninės AB Rokiškio mašinų gamyklos pirmtakas. Pasakojama, jog broliai Zametai buvo bene turtingiausi Rokiškio miestelio žmonės, jų namas išsiskyrė puošnumu visame miestelyje ir gerai išliko iki šių dienų (Nepriklausomybės a. 10).

Vieta: Laisvės g. 19 yra išlikę buvusio Zametų fabriko dirbtuvių pastatai bei dalis gamyklinių pastatų Taikos g. 12 ir 14.

Tarpukariu Pakruojyje gyveno stambūs pramoninkai broliai Dovydas ir Šlomė Maizeliai, jų pastangomis miesto ekonominė reikšmė regione sparčiai išaugo. Maizelių dėka miestelyje atsirado pirmoji elektrinė su tuo metu prestižiniu “Škodos” elektros generatoriumi. Broliams priklausęs malūnas ir fabrikas pastatyti 1930 m. naujojoje Pakruojo dalyje, čia dirbo apie 80 žmonių, o malūne malami miltai garsėjo kaip geriausi Pakruojo apylinkėse. Pakruojo centrinėje dalyje iki šių dienų yra išlikęs ir broliams priklausiusios spaustuvės pastatas (Vytauto Didžiojo g. 59). Maizelių broliai buvo ne tik verslūs, bet ir visuomeniški – jie inicijavo ir finansavo Pakruojo štetlo judaikos bibliotekos atidarymą.

Vieta: Broliai Maizeliai gyveno naujojoje Pakruojo dalyje šalia malūno. Prof. S. Ušinskio g. 33/35 tebestovi malūnininkų Maizelių fabrikas ir namas.

Linkuvoje žydai buvo tikri inovacijų taikytojai. Antai Kalpokų malūnas, statytas dar XIX a. pabaigoje, pasak vietinių gyventojų, priklausęs žydo Šero sūnui Abraomui ir dukrai Enkei skaičiuoja antrą šimtmetį. Raudonų plytų statinys, sukdamas girnas, pergyveno du pasaulinius karus.

Vieta: Prieš pirmąjį pasaulinį karą malūnas buvo medinis, šiam sudegus jo vietoje buvo pastatytas didelis mūrinis, kuris stovi ir šiandien (Pakruojo rajono sav., Linkuvos sen., Kalpokų k.). 1996 m. į Kultūros vertybių registrą įrašytas Kalpokų vėjo malūnas priklauso UAB „Kalpokų ūkis“ ir yra paveldo objektas, o jo viduje saugoma dar išlikusi autentiška techninė įranga.

Žagarėje tarpukariu veikė net 7 malūnai. Tarp jų ir modernus, motorinis Mozės Strulio malūnas. Jis atliko itin svarbią funkciją – tiekė elektros energiją visam Žagarės miestui. Tiesa, ne visą parą, tik iki vidurnakčio. Pirmajame ir antrajame aukštuose buvo malami grūdai miltams ir gyvulių pašarui, gaminamos įvairios kruopos, o prie katilinės buvo audinių dažykla ir vilnos velykla. Malūnas degė per 1948 m. žiemą kilusį gaisrą ir stipriai nukentėjo.

Vieta: 1968 m. galutiniai sunaikinta malūno konstrukcija, o iki šių dienų išliko tik dalis pagrindinio malūno pastato (Vilniaus g. 62).

Vilniaus choralinėje sinagogoje (Pylimo g. 39) kepimo mašina macus Pesacho šventei žydai kepė nuo 1947 m. iki pat 1992 m.. Šiomis dienomis mašina vis dar veikia, tik, deja, ja niekas nebesinaudoja, nebėra žmonių, mokančių macus gaminti. Kepimo procesas sudėtingas ir atsakingas, užmaišyta tešla turi būti iškepta pakankamai greitai. Pasak žydų istorijos, skubėdamos iš Egipto vergovės žydų moterys taip skubiai mėgino užmaišyti tešlą duonai, kad šioji net nespėjo iškilti.

Vieta: Šį itin vertingą ir unikalų eksponatą galima apžiūrėti sinagogos lankymo valandomis antrame jos aukšte (Pylimo g. 39), kur pagal tradiciją melstis susirenka moterys.

Juodkrantės gyvenvietės raidą ir plėtrą nulėmė gintaro gavybos kompanijos veikla 1860 – 1890 m. Moricas Bekeris su partneriais įsteigė kompaniją „Stantien & Becker“, davusią pradžią didžiausiai Rytų Prūsijoje industrinės gamybos įmonei. Bekerio iškilimo priežastis – prekyba pramoniniu būdu išgautu gintaru. Milžiniška kompanija, kuri vien Juodkrantėje įdarbino iki tūkstančio žmonių, gintarui išgauti naudojo narų įrangą ir gausybę moderniausios technikos, savo darbuotojams užtikrino socialines ir sveikatos priežiūros paslaugas, socialinį aprūpinimą, o produkciją realizavo pasauliniu mastu: firmos atstovybės buvo įkurtos ne tik didžiausiuose Europos sostinėse ar JAV, bet ir Kinijoje, Japonijoje, pietryčių Azijoje, Pietų Amerikoje, Egipte.

Vieta: Juodkrantėje, prasidėjus sėkmingiems gintaro kasimo darbams M. Beckeris 1868 m. pasistatė įspūdinga medinę vilą „Villa Flora“. Čia ilsėjosi ne tik savininkas, šeimoms ar pavieniams asmenims buvo išnuomojami 25 kambariai. Trijų aukštų vilos pastatas išlikęs iki šių dienų (Kalno g. 7a).

XIX a. pradžioje Jonavoje dirbo daug įvairių medžio amatininkų, stalių, račių ir dailidžių. Jonava palaipsniui tapo vienu iš miško ir medienos pramonės centrų visoje Lietuvoje. Pirmoji miestelyje įkurta pramonės įmonė buvo 1912 metais Chaimo Levino, Leibo Upnicko ir Eksijos Veicšteino įsteigtas degtukų fabrikas. Pirmo pasaulinio karo metu nukentėjęs, tačiau 1919 m. švedų AB „Uran” atstatytas fabrikas veiklą tęsė. Tarpukariu buvo žinomas „Lietuvos degtukai“ pavadinimu, o nuo 1936 m. veikė kaip „Liepsnos“ padalinys.

Vieta: Po Antrojo pasaulinio karo senasis degtukų fabrikas rekonstruotas į Jonavos baldų fabriką (Fabriko g. 3)

Žydai Kretingoje vertėsi įvairiais amatais, prekyba (daugiausia gintaru ir žemės ūkio produktais), tačiau garsiausia tarpukario Kretingos įmonė buvo visoje Lietuvoje puikiai žinoma „Taico ir Šero“ vardu. Judelis Taicas ir Enikas Šeras kartu valdė Didžiosios Lietuvos žvakių fabriką „Švyturys“ bei arbatžolių pilstymo fabriką „Virdulys“, o paraleliai dar ir gamino sachariną bei fasavo augalinius taukus. Tokio plataus gamybinio profilio verslui vienos erdvės nepakako – „Taicas ir Šeras“ turėjo dvi būstines – pačioje Kretingoje Viešojoje a. 2, name, kuriame gyveno J. Taicas, bei atskirą skyrių Klaipėdoje – Turgaus g. 37. Deja, tokio verslumo nesuprato 1940 m. Lietuvą okupavusi sovietų valdžia, tad turtą nacionalizavo. Taip ir baigėsi sėkmingiausio tarpukario verslo Kretingoje istorija – J. Taicas nusivylęs pokyčiais išvyko pas sūnų į Kauną. 1941 m. Vokietijai okupavus Lietuvą jis su šeima pateko į Vilijampolės getą ir jame buvo nužudytas.

Vieta: Iki šių dienų išlikęs gamybinis J. Taico ir E. Šero firmos pastatas Birutės g. 16. Tai buvęs ūkinis pastatas šalia Eniko Šero gyvenamojo namo, kuriame jis ir įrengė Didžiosios Lietuvos žvakių fabriką „Švyturys“. Kitame šalia stovinčiame pastate – Birutės g. 16A toliau tęsėsi žvakių fabriko istorija – tik jau be E. Šero. Po jo mirties 1937 m. jo verslo dalį perėmė Mauša Kacas ir bendrovė pasivadino „Taicas, Judelis ir Ko“. M. Kacas į greta stovėjusį pastatą dėl didesnės erdvės perkėlė žvakių fabriką, o greta įkūrė dar ir augalinių taukų pilstymo fabriką „Kokolynas“.

XIX a. – XX a. pr. Panevėžyje gyvenusi Chazenų šeima daug prisidėjo prie miesto pramonės plėtros. Leizeris Beras Chazenas buvo pirmasis linų pirklys Lietuvoje, dar XIX a. viduryje jis Panevėžyje įsteigė “L.B. Chazenas ir sūnūs” linų šukavimo ir pakulų apdirbimo fabriką. Fabrikas buvo vienas iš sėkmingiausiai veikiančių to meto Panevėžio verslų, o Chazeno žmona Chaja paraleliai valdė ir malūną “Varpa” Smėlynės g. Tėvo verslą ilgainiui perėmė sūnūs Izaokas ir Heselis, kurie Panevėžyje buvo žinomi ne tik kaip verslininkai, bet ir kaip aktyvūs visuomeninkai. Izaokas ir Heselis 1929 m. perpirko ir našią alaus daryklą “Kalnapilis” iš čia ją dar XX a. pr. įsteigusių vokiečių pramonininkų. Taip jaunieji broliai įsirašė į tarpukario Panevėžio istoriją kaip stambiausi miesto pramonininkai.

Vieta: Toje pačioje vietoje stovintis ir sėkmingai tebeveikiantis “Kalnapilio” alaus daryklos pastatas (Taikos al. 1) šiandien yra vienintelis paveldo objektas menantis Chazenų šeimos įsitraukimą į pramoninį Panevėžio gyvenimą tarpukariu.

1925 m. prekybininkai Abrahamas, Leibas, Šmerelis ir Rafaelis Fainbergai įsteigė AB Tekstilės fabriką „Klaipėda“ – pirmąją medvilnės pramonės įmonę Lietuvoje. Jis buvo aprūpintas moderniausia to meto Europoje įranga. Verslūs giminaičiai pavertė savąjį tekstilės fabriką stambiausia šio profilio gamykla Lietuvoje ir didžiausia darbuotojų skaičiumi įmone Klaipėdoje. Fabrikas gamino aukštos kokybės vilnonius, pusvilnonius audinius, pigesnius medvilnės audinius, vilnones medžiagas, siūlus. Produkciją, atpažįstamą iš dviejų arkliukų prekės ženklo, realizavo daugiausia Lietuvoje, gyventojams, kariuomenei, policijai. Ne tik Lietuvoje, bet ir Paryžiuje bei Londone pasaulinėse parodose fabriko gaminiai buvo apdovanoti aukso medaliais.

Vieta: Tekstilės fabrikas „Klaipėda“ pačioje 1939 m. pradžioje buvo pusvelčiui parduotas, o gamyba jame nebuvo nutraukta ir Antrojo pasaulinio karo metais, kai fabriko korpusuose veikė valstybės įmonė Klaipėdos tekstilės fabrikas Nr. 1. Pokariu apgriautoje įmonėje ėmė veikti „Trinyčių“ tekstilės kombinatas. 1993 m. tapęs privataus kapitalo įmone, po kurio laiko jis bankrutavo. Buvę įmonės pastatai į vakarus nuo Malūnų tvenkinio 2008–2009 m. sulyginti su žeme; seniausių įmonės korpusų šiauriau tvenkinio belikę griuvėsiai. Didžiulį fabriką šiandien primena tik buvęs administracinis fabriko pastatas Gluosnių g. 12.

XIX a. pab. vieno turtingiausių Vilniaus pirklių Izraelio Bunimovičiaus sūnus Tobias (1871 – 1938) atidarė saldainių ir šokolado manufaktūrą – fabriką “Viktorija”, o prie jo verslo netrukus prisijungė ir tėvas. Fabrikas buvo pastatytas Kaukazo (dab. Mindaugo) ir Ugličo (dab. Šaltinių) gatvių sankryžoje ir jam sekėsi puikiai – saldumynai buvo ne kartą įvertinti tarptautinėse parodos, o 1900 m. Paryžiuje vykusioje pasaulinėje parodoje pelnė aukso medalį. Tad gamyba augo, prieš pirmąjį pasaulinį karą fabrikas plėtėsi, buvo pastatyti du priestatai, jame dirbo iki 800 darbuotojų. Deja, 1914 m. fabrike „Viktorija“ kilo didžiulis gaisras, sunaikinęs visą gamyklą. Veikiausiai būta planų fabriką atstatyti, tačiau tam sutrukdė prasidėjęs I Pasaulinis karas ir tai niekada nebebuvo padaryta.

Vieta: Būtent Bunimovičių saldėsių fabrike pagaminta produkcija prekiavo parduotuvė tuo pačiu pavadinimu „Viktorija“ (Gedimino pr. 2). Ir šiandien buvusios parduotuvės istoriją mena ant pastato fasado išlikę integralios skulptūrėlės – dailūs meškučiai, valgantys po šokolado plytelę.