Štetlai ir jų istorijos

Kviečiame į pasivaikščiojimą po senuosius litvakų štetlus ‒ miestelius, kuriuose iki Holokausto gyveno gausios, aktyvios ir inovatyvios žydų bendruomenės. Šių štetlų pagrindinės aikštės ir centrinės gatvės, jose stovintys namai ar naujai atidengti atminties ženklai šiandien primena apie persipinančią litvakų ir vietos lietuvių, lenkų, rusų ir kitų tautinių grupių kasdienybę XIX a. pab.-XX a.pr.

1. Šeduva

Šeduvos žydų bendruomenės pradžia reikėtų laikyti XVIII a. pirmąją pusę, kuomet miestelis gavęs Magdeburgo savivaldos teises sparčiai ekonomiškai vystėsi. 1880 m. Šeduvoje žydai jau sudarė daugiau nei pusę visų gyventojų. Vietos žydų pajamų šaltiniu buvo įvairūs amatai, smulkioji prekyba bei žemdirbystė. Bendruomenės gyvenimas XIX a. pab. sukosi apie rabino Josifo Leibos Blocho įkurtą ješivą. Tarpukariu Šeduvos žydų ekonominė veikla, plėtota pagrindinėje miestelio aikštėje, mažai skyrėsi nuo anksčiau buvusios. Žydų gydytojai, dantistė, vaistininkė, fotografai, kirpėjai, duonkepiai bei kiti savo srities profesionalai teikė paslaugas visai miestelio bendruomenei, o ir Žydų liaudies banko durys buvo atviros visiems klientams, nepaisant jų tautybės ar tikybos.

Verta aplankyti: Šeduvoje pamatysite unikalų, kompleksiškai sutvarkytą ir prižiūrimą štetlo žydų paveldą. Šiandien galima aplankyti restauruotas senąsias Šeduvos žydų kapines (o jose apie 1300 macevų), sutvarkytas trejas Šeduvos žydų žudynių vietas, o miestelio centre atidengtas ir paminklas visiems miestelio žydams atminti.

2. Darbėnai

Žydai Darbėnuose įsikūrė XVIII a. viduryje – 1764 m. minimi 20 žydams priklausiusių namų. Dauguma jų buvo aplink miestelio turgaus aikštę, čia telkėsi ir verslas, o 1781 m. jau buvo pastatyta sinagoga. XIX a. tankiau tapo apgyvendintos dabartinės Laukžemės, Vaineikių ir Skuodo gatvės. Tarpukariu žydai sudarė apie 40 proc. visų miestelio gyventojų, buvo įkurtas beit midrašas, Tarbut mokykla. Miestelis išsaugojo savo unikalų gatvių išsidėstymą bei turgaus aikštę, kurioje kadaise turgaus dieną Darbėnų žydai pardavinėdavo žuvį, linus, įvairias smulkmenas, o greta jos esančiuose pastatuose ir vertėsi amatais. Iki šių dienų Darbėnuose išliko įspūdingos žydų kapinės, kurios lankytojams primena apie šio miestelio praeitį.

Verta aplankyti: Šiandien šį nedidelį miestelį ir Izraelio valstybę sieja vienas svarbiausių simbolių ‒ Izraelio valstybės vėliava. Jos kūrėjas Davidas Volfsonas (1856-1914), sugalvojęs sionistinio judėjimo vėliavą, savo gyvenimo kelią pradėjo būtent Darbėnuose. Čia galima pamatyti ir medinį namelį, kuriame gimė šis garsus litvakas, ant jo atidengta jam skirta atminimo lenta.

3. Kėdainiai

1627 m. miesto savininkas Kristupas Radvila siekdamas pagyvinti miesto ekonomiką ėmė kviesti mieste kurtis darbščius skirtingų konfesijų žmones. Žydams buvo leista apsigyventi tik keliose šiandieninio Kėdainių senamiesčio gatvėse. Žydai netrukus čia pasistatė medinę sinagogą, špitolę ir mikvą. 1666 m. kunigaikštis Boguslavas Radvila, įtraukiant jau žydų gyvenamas teritorijas, suformavo kvartalą, kurį sudarė Žydų gatvė ir Kreivosios gatvės dešinė pusė (dab. Smilgos g.), o Senosios rinkos aikštė tapo kvartalo centru, kur telkėsi karčiamos, amatų dirbtuvės bei krautuvės. 1781 m. aikštę nuniokojo gaisras. Po jo per kelerius metus vietoje medinės buvo pastatyta nauja, mūrinė, iki šių dienų išlikusi, Didžioji sinagoga. Mažesnioji Kėdainių sinagoga buvo pastatyta XIX a. pradžioje. Panašiu metu priešais Didžiąją sinagogą buvusiame pastate, vietinių pagal paskirtį vadintame „skerdiko namu“, buvo įrengta mėsinė. Dalis šio pastato buvo naudojama ir kaip areštinė.

Verta aplankyti: Šiomis dienomis Mažosios sinagogos pastate įkurtas Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūris centras, pristatantis Kėdainių žydų istoriją, o Didžiosios sinagogos pastate įsteigta miesto vaikų dailės mokykla. Iki šių dienų Kėdainiuose išliko ir XIX a. vid. turtingiausio miesto siuvėjo Ilja Vilnerio lėšomis pastatytas įspūdingas neoklasicistinis Didysis kloizas.

4. Ukmergė

1685 m. Ukmergėje pirmą kartą paminėta įsikūrusi žydų bendruomenė. Ji sparčiau pradėjus augti XVIII a. pab. ir vėlesniais laikotarpiais sudarė daugiau nei pusę miesto gyventojų. Ukmergės žydai kūrėsi pilies papėdėje, dabartinio piliakalnio prieigose, o nuo XIX a. žydų kvartalas formavosi aplink Didžiąją sinagogą (dab. Vienuolyno g.). Žydai sutelkčiau gyveno aplink centrinę miesto aikštę (dab. Kęstučio a.) taip pat, Žuvų g. turgaus aikštėje ir į ją vedusiose gatvelėse, kurios buvo patogios vystyti prekybą bei amatus. Apie Žuvų g. turgaus aikštėje veikusias įvairias žydų krautuves iki šiol byloja ant 7 numeriu pažymėto pastato išlikęs Chajos Galaitės-Oguzienės parduotuvės užrašas. Sudarydami ženklią miesto gyventojų dalį, žydai Ukmergėje turėjo keliolika maldos namų, pasaulietinio ir religinio pobūdžio švietimo įstaigų, kultūros draugijų. Taip pat aktyviai užsiėmė visuomenine ir labdaringa veikla. Iki šių dienų išliko ukmergiškio Solo Rozenbliumo įrengtų vaikų namų pastatas. Išlikęs ir 1884-1941 m. veikusios Talmud Toros mokyklos, skirtos nepasiturintiems vaikams ugdyti, namas. Šios mokyklos statybą finansavo turtingasis odų fabriko Šiauliuose savininkas Chaimas Frenkelis (1857-1920).

Verta aplankyti: Svarbiausia Ukmergės žydų bendruomenės religinė vieta buvo Didžioji Sinagoga, pastatyta ne vėliau nei XVIII a. antrojoje pusėje. Sovietmečiu sunaikintas ir pertvarkytas sinagogos interjeras, įkurta sporto salė, čia veikianti iki šių dienų. Ant sinagogos sienos pritvirtinta atminimo lenta Ukmergėje gyvenusiam garsiam žydų švietėjui veikėjui, rašytojui bei įtakingam politiniam žydų mąstytojui Mošei Leibai Lilienbliumui (1843-1910).

5. Joniškis

Žydai į Joniškį intensyviai pradėjo kraustytis tik XVIII a. pabaigoje, panaikinus iki tol šiame mieste jiems taikytą draudimą verstis prekyba. Čia jie daugiausiai kūrėsi Turgaus aikštėje (dab. Miesto aikštė) ir aplinkinėse gatvėse. XIX-XX a. pradžioje žydai dažnai pirmieji pritaikydavo įvairias inovacijas ir imdavosi naujų verslų. Tarpukariu Joniškyje net keletas žydų ėmėsi visiškai naujo verslo – aplink turgaus aikštę stovėjusiose krautuvėse ėmė prekiauti benzinu, pirmiausiai skirto maršrutiniams keleiviniams autobusams aptarnauti. Du iš jų buvo įrengę modernias “Shell” ir “Dapolin” benzino kolonėles, kurios stovėjo viduryje dabartinės Miesto aikštės. Žydai taip pat dažnai tapdavo ir pirmaisiais miestų fotografais. Tarpukaryje Joniškyje garsiu fotografu buvo Jokūbas Fišeris, kuris mieste įrengė ir pirmąjį miestelio kino teatrą „Lyra“.

Verta aplankyti: Iki šių dienų Joniškyje išlikęs dviejų mūrinių sinagogų kompleksas. „Baltąja“ vadinama sinagoga pastatyta 1864-1865 m. Vėlyvojo klasicizmo ir romantizmo stilių sinagogai, taip pat būdingas ir barokinis puošnumas – ne veltui iki XX-ojo a. ji buvo vadinama gražiąją bei veikė šiltuoju metų laiku, o žiemą bendruomenė rinkdavosi šalia, vadinamoje „Raudonojoje“ sinagogoje, pastatytoje po 1911 m., kuri taip pat išlikusi iki šių dienų. Šios sinagogos šiandien priklauso Joniškio krašto muziejui ir yra naudojamos visuomeninėms reikmėms.

6. Telšiai

Žydai Telšiuose kūrėsi šiauriniame turgaus pakraštyje, būtent dabartinė Respublikos gatvė buvo išimtinai apgyventa žydų, kurių dauguma vertėsi prekyba ir amatais. XIX a. II pusėje žydai sudarė net pusę miesto gyventojų. Telšiuose, kurių žydų bendruomenė garsėjo savo ortodoksalumu, o iki Antrojo pasaulinio karo buvo 4 sinagogos: mūrinė Didžioji sinagoga ir iki šių dienų išlikę modernistinės architektūros triaukštis turtingųjų beit midrašas, mūrinis karininkų bei medinis amatininkų beit midrašai. Gausi žydų bendruomenė tarpukario Telšiuose buvo aktyvi visose gyvenimo sferose – veikė žydų bankas, biblioteka, labdaringos organizacijos, sporto klubas. 1930 m. pastatytas žydų ligoninės pastatas stovi išlikęs iki šiol. Telšiai nuo pat XIX a. pab. garsėjo Lietuvos teritorijoje ir kaip antrasis (po Marijampolės) miestas, kuriame pradėjo dirbti fotografai. Tai ir Chaimas Kaplanskis (1860-1935) bei jo dukra Feitska, kuri buvo ne tik pirmoji moteris fotografė Telšiuose, bet ir viena iš pirmųjų moterų fotografių visoje Lietuvoje; tai ir foto ateljė „Menas“ savininkas F. Boruchovičius, „Dailės“ fotosalono įkūrėjas H. Leibovičius ir kt. Nemažai jų įamžintų telšiškių gyvenimo epizodų galima peržvelgti Telšių „Alkos“ muziejaus kolekcijoje, o vieną iš žydams priklausiusių fotoateljė pastatų galima pamatyti tebestovintį Kęstučio g. 3 pažymėtame name.

Verta aplankyti: 1875 m. jaunų rabinų iniciatyva įkuriama pasaulinės šlovės tarpukariu sulaukusi Telšių ješiva. Šios ješivos sėkmė siejama su kita garsia asmenybe – rabinu Elizeriumi Gordonu (1841-1910), kuris 1883 m. tapęs ješivos vadovu pirmasis Lietuvoje pritaikė modernius mokymo metodus. Antrojo pasaulinio karo metais sovietams okupavus Lietuvą ješiva uždaryta, tačiau pats ješivos vardas ir mokymosi tradicija perkelta į JAV, kur iki šiol Klivlande veikia Telšių vardą turinti ješiva. Telšiuose išliko išskirtinės ješivos turtingą istoriją menantis pastatas.

7. Marijampolė

Marijampolės miesto istorija nuo pat susikūrimo XVIII a. viduryje glaudžiai persipynusi su Lietuvos žydų bendruomenės praeitimi. XVIII a. antroje pusėje žydai įsikūrė miestelio centre, šalia turgaus aikštės. XIX a. vid. jie sudarė daugumą miestelio gyventojų. Žydai sudarė Marijampolės gaisrininkų komandos pagrindą, turėjo savo pradžios mokyklą, vaikų darželį, veikė labdaros, socialinės pagalbos draugijos, teatras, biblioteka. 1919 m. – esmingi Marijampolės žydų bendruomenės istorijai, kadangi tuomet buvo įkurta pirmoji visoje Lietuvos teritorijoje mokykla hebrajų dėstomąja kalba, kuri tapo pavyzdžiu kitoms tokio tipo tarpukario Lietuvos mokykloms.

Ryškiausia sritis, kurioje XIX a. pab.-XX a. pr. išsiskyrė Marijampolės krašto žydai – fotografija, kurios pradžia miestelyje datuojama dar 1873 m. su pirmąja Leono Anšero atelje. Vienoje iš joje darytų nuotraukų su savo gimnazijos klase įamžintas vienas garsiausių marijampoliečių Lietuvoje – Jonas Basanavičius (1851-1927).

Verta aplankyti: Iki šių dienų mieste išlikę trijų mūrinių sinagogų pastatai – geriausiai iš jų išsilaikiusi Hakhnasat Orhim sinagoga, kurioje dabar veikia Marijampolės Meilės Lukšienės švietimo centras. Išlikę Didžiosios sinagogos bei beit midrašo pastatai dalinai išlikę, tik šiuo metu nenaudojami.

8. Žiežmariai

Žiežmariai – viena seniausių Lietuvos vietovių, šaltiniuose minima dar 1348 m. Atrodo, jog pirmieji XVI a. čia pradėjo kurtis žydai-karaimai, tačiau vėliau bendruomenė nunyko. Ir tik XVII a. pabaigoje miestelyje minimi žydai-rabinistai – Vilniaus vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis (1644-1722) uždraudė vietos žydams statytis sinagogą. Vis dėlto, mediniai žydų maldos namai Žiežmariuose atsirado, tik gerokai vėliau – apie 1738 m. Bendruomenei augant daugėjo ir sinagogų – paskutiniasiais XIX a. metais jų būta trijų, senasis bei naujasis beit midrašai, chasidų maldos namai. Deja 1918 m. kilęs gaisras sunaikino visus miestelyje buvusius žydų maldos namus. Nepaisant negandų, tarpukariu bendruomenės gyvenimas buvo aktyvus – 1922 m. atidaryti vaikų namai našlaičiams, veikė Tarbut pradinė mokykla hebrajų dėstomąja kalba, taip pat mėgėjiškas teatras, Jehudos Leibos Peretso vardu pavadinta bendruomenės biblioteka, „Maccabi“ sporto klubas.

Verta aplankyti: Išlikęs medinis beit midrašas yra unikalus paveldo objektas, dalis pastato dar mena XIX a. pabaigą, kuomet ir buvo pastatytas. Tiek pastato išorėje, tiek viduje išliko aiškus erdvės suskirstymas į vyrų maldos salę ir moterų galeriją, matyti net interjerą puošusių piešinių fragmentai.

9. Linkuva

Linkuva minima jau XVI a. Per šią gyvenvietę ėjo kelias į Bauskę ir Rygą. Palanki miestelio geografinė padėtis ir statusas lėmė, jog čia nuo XVIII a. jame pradėjo kurtis žydai. Ilgainiui miestelyje susiformavo gausi ir stipri bendruomenė. Žydų skaičius Linkuvoje ženkliai išaugo XIX a. II pusėje ir iki Pirmojo pasaulinio karo sudarė jo gyventojų daugumą. Linkuvos apylinkių žydams priklausė keletas malūnų. Labiausiai legendomis apipintas XIX a. pabaigoje statytas Kalpokų malūnas, pasak vietinių gyventojų, priklausęs žydui Šerui. Sudegus mediniam malūnui, jo vietoje pastatytas mūrinis vėjo malūnas išliko iki šių dienų, jame saugoma autentiška techninė įranga.

Verta aplankyti: Sudegus medinei sinagogai miestelio žydai 1890 m. pastatė mūrinę. Pastatas sovietmečiu paverstas kino teatru ir jo interjeras sugadintas, tačiau verta atkreipti dėmesį į išlikusią sinagogos eksterjero raudonų plytų ornamentiką, čia įamžinta ir sinagogos pastatymo data.

10. Pakruojis

Pakruojo miestelis įkurtas XVI a. I pusėje, o po XVIII a. pr. karų su Švedija ir Rusija bei siautėjusio maro miesteliui ištuštėjus ir ekonomiškai nusmukus, Pakruojyje leista kurtis žydams. XIX amžiuje Pakruojo žydų bendruomenė sparčiai augo ir sudarė daugumą miestelio gyventojų. Atokiau nuo aplinkinių namų 1801 m. pastatyta medinė sinagoga išsiskyrė savo tūriu, ilgainiui greta jos susiformavo visas šulhofas, tačiau kiti jo pastatai iki šių dienų neišliko. Pakruojyje XIX a.-XX a. pr. dirbo ir gyveno daug krašte žymių asmenybių: gydytojas Markas Šreiberis (išlikęs jo namas), Frida Šapiro valdžiusi viešbutį ,,Europa”, kurio pastatas neišliko. Pakruojyje gyveno stambūs pramoninkai broliai D. ir Š. Maizeliai, jų pastangomis Pakruojo ekonominė reikšmė išaugo. Maizelių dėka miestelyje atsirado elektrinė, fabrikas, spaustuvė. Miestelio centrinėje dalyje išlikęs charakteringas spaustuvės pastatas.

Verta aplankyti: Pakruojo sinagoga yra seniausia išlikusi medinė sinagoga Lietuvoje, išsiskirianti žydų liaudies meno formomis ir interjere ištapytais siužetais. 1895 metais po sinagogos renovacijos moterų galerijoje, tarp kitų tradicinių žydų meno motyvų, nutapytas tuometis technikos stebuklas – kelis vagonus traukiantis garvežys, simbolizavęs kelionę į Pažadėtąją Žemę. Šiomis dienomis sinagoga sutvarkyta ir laukia lankytojų, norinčių pamatyti jo atkurtą interjerą.

11. Merkinė

Merkinė minima nuo XIII a vid. kaip karališkas miestas įkurtas prie svarbių kelio atkarpų Kaunas-Gardinas ir Vilnius-Varšuva. Šaltiniuose nurodoma, jog XV-XVI a. Merkinės mieste muitus rinko žydai, tačiau greičiausiai organizuota žydų bendruomenė Merkinėje įsikūrė apie XVII a. XVIII pab. dokumentuose nurodoma, jog žydai Merkinėje turėjo sinagogą ir studijų namus bei kapines, ilgainiui žydams aplink turgaus aikštę ir pagrindines gatves nuosavybes teise priklausė didžioji dalis sklypų. Merkinėje buvo trijų sinagogų kompleksas, kurį sudarė sinagoga, kloizas ir beit midrašas. Iki šių dienų dalinai išlikęs kloizo pastatas, kuris tikriausiai buvo pastatytas XIX a. pab.-XX a. pr sandūroje. Žydai mieste vyravo tiek prekyboje, tiek amatuose, čia veikė daug krautuvių, smulkių įmonių, malūnai, lentpjūvės, fabrikėliai; bendruomenė turėjo atskiras mokyklas, biblioteką, veikė daug organizacijų, tarp jų savanorių ugniagesių brigada, turėjusi net savo orkestrą. 1918-1919 m. už Lietuvos Nepriklausomybę kovėsi trys Merkinės žydai, kurie vėliau už nuopelnus Lietuvai apdovanoti prezidento A. Smetonos.

Verta aplankyti: Merkinėje vietos žydų dėka netrūko ir inovacijų, vienas jų ‒ A. Z. Raiznerio sumanymu ir iniciatyva mieste suprojektuotas ir pastatytas vandens bokštas, leidęs naudoti tekantį vandenį buityje. Verta apsilankyti Merkinės krašto muziejuje, kuriame išsamiai pristatoma miestelio žydų gyventojų istorija.

12. Alytus

Kada pirmieji žydai įsikūrė Alytuje nėra tiksliai žinoma, tačiau XVIII a. čia jau tikrai gyveno bendruomenė. Iki pat 1915 m. miestas buvo dalijamas į du atskirus teritorinius vienetus ‒ Alytų I ir Alytų II, tačiau nors ir tarpukariu toks administracinius suskirstymas nebegaliojo, bet abiejuose miesto dalyse išliko dvi skirtingos žydų bendruomenės. Tai rodo ir faktas, jog bendruomenės turėjo atskirus maldos namus, kapines bei rabinus. Tarpukariu žydai sudarė apie trečdalį visų miesto gyventojų ir aktyviai dalyvavo tiek kultūriniame, tiek politiniame miesto gyvenime. Pavyzdžiui, žydai priklausė ir Alytaus miesto tarybai, o štai 1922 m. Kolepas Šulmanas trumpai ėjo miesto burmistro pareigas. Alytuje žydams priklausė spaustuvės, viešbučiai, malūnai, elektros stotis, lentpjūvės, mašinų įmonė, limonado gamykla, daug kitų paslaugas ir prekes teikusių įmonių. Tarpukariu Alytuje veikė net du kino teatrai: “Palas” (priklausė Dveirei Šulmanienei) ir ,,Kapitol” kino teatras (pastatytas 1929 m.). Iki šių dienų išlikę abu unikalūs raudonų plytų pastatai. Vienas žymesnių miesto inteligentijos atstovų buvo visuomenininkas advokatas Mendelis Bokšickis (1898-1941), jo žmona Šeinė kurį laiką vadovavo moterų sionisčių organizacijai. M. Bokšickis buvo miesto tarybos narys, įkūrė ir kurį laiką vadovavo Alytaus policijai, įkūrė savanorių ugniagesių brigadą, vesdavo mokymus kitoms ugniagesių komandoms. Jis suprojektavo neužšąlančias ir neuždumblėjančias požemines ugniagesių vandens talpas, kas tuo metu buvo didelė naujovė net ir užsienyje. Vilniaus gatvėje išlikusio Bokšickio šeimos namo (pastatytas 1911 m.) paradinius laiptus puošia liūtukų figūros.

Verta aplankyti: Po miestą nusiaubusių gaisrų 1911 m. pastatyti plytų stiliaus Alytaus sinagoga (manoma, kad iki Holokausto jų mieste būta trijų) ir rabino namas. Alytaus sinagoga sėkmingai išsilaikiusi iki šių dienų, šiuo metu yra restauruoja ir netrukus atvers duris lankytojams.

13. Molėtai

Žydai Molėtuose apsigyveno XVIII a. I p., šį faktą patvirtina 1728 m. Vilniaus vyskupo pasirašytas leidimas žydams miestelyje statyti sinagogą. XVIII a. daugiausia žydai vertėsi karčemų laikymu, kurios buvo įkurtos prie svarbiausių kelio atkarpų. XIX a. vid. žydų gyventojų skaičius pasiekė 1000, o XIX a. pab. šis skaičius išaugo dukart (žydai sudarė apie 80% visų gyventojų). Iki pat Antrojo pasaulinio karo žydai išliko vyraujanti Molėtų gyventojų grupė. Tarpukariu žydams priklausė dauguma Molėtų centre buvusių pastatų (dab. Vilniaus ir Turgaus g.), kuriose veikė krautuvėlės, 4 restoranai, amatininkų dirbtuvės, Žydų liaudies bankas ir kitos paslaugų bei prekybos įmonės.

Verta aplankyti: Verta aplankyti Vilniaus g. esantį raudonų plytų prekybinį pastatą (pastatytas 1933-1936 m.), kuriame veikė keliolika žydų krautuvėlių. Žydai Molėtuose užsiėmė aktyvia socialine ir kultūrine veikla: veikė 5 mokyklos, biblioteka, buvo 4 žydų maldos namai, Lietuvos Nepriklausomybės karuose dalyvavusių žydų karių sąjungos skyrius, vietos jaunimo, sporto ir teatro grupės. Iki šių dienų išliko Iciko Charifo namas, jame buvo restoranas, vėliau įkurtas pirmasis Molėtų kino teatras „Oazė“. Išlikę du sugrupuoti mūriniai žydų namai Vilniaus g., jame buvo Bazelio Levino ir Ruvelio Videckio namai, o pusrūsyje veikė krautuvė.

14. Rokiškis

Rokiškyje žydai pradėjo kurtis dar XVII a. 1873 m. nutiesus geležinkelį, žydų skaičius mieste ėmė sparčiai augti. 1923 m. visuotinio surašymo duomenimis, Rokiškyje gyveno 2013 žydų, o tai sudarė 47% visų miesto gyventojų. Tarpukariu žydai aktyviai plėtojo verslą, didžioji dalis miestelio parduotuvių, dirbtuvių ir įmonių priklausė jiems, o kaimynystė su Latvija sudarė puikias galimybes vystyti prekių eksportą ir importą. Tarpukario metais buvo įkurti nedideli fabrikai bei dirbtuvės: Jofė įkūrė saldainių fabriką, broliai Meleriai spaustuvę ir sacharino bei kartono gamyklą, jiems taip pat priklausė viešbutis „Londonas“, broliai Zametai atidarė geležies apdirbimo dirbtuvę „Litmetal“. Pasakojama, jog Zametai buvo bene turtingiausi Rokiškio miestelio žmonės, jų namas išsiskyrė puošnumu visame Rokiškyje ir gerai išliko iki šių dienų.

Verta aplankyti: 2015 m. Rokiškio Sinagogų gatvėje pastatytas informacinis stendas, skirtas čia stovėjusioms sinagogoms įamžinti. Taip pat vaikštant Sinagogų gatve verta atkreipti dėmesį į medinį namą, kuriame kadaise gyveno rabinas. Dviejų aukštų pastatas iki šių dienų išliko beveik autentiškas tiek vidumi, tiek išore, nepaisant to, jog jame nuolat gyveno žmonės su savo įpročiais ir savitu gyvenimo būdu. Taip pat apie Rokiškyje gyvavusią bendruomenę mums primena namai dabartinėse Sinagogų, Vytauto, Respublikos, Pirties, Mikėno ir Kauno gatvėse, kuriuose kadaise gyveno ir prekyba vertėsi žydai. Iki šiol išlikusios nemažos Rokiškio žydų kapinės, įsikūrusios atokiau nuo miestelio centro.

15. Valkininkai

Valkininkų miestelis kūrėsi ties svarbiu keliu tarp Vilniaus, Gardino ir Varšuvos, aplinkui buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio medžioklės plotai. 1571 m. gyvenvietei buvo suteiktos Magdeburgo teisės, o žydų bendruomenė miestelyje pradėjo kurtis nuo XVII a. pirmosios pusės. Prie to labiausiai prisidėjo patogi geografinė padėtis, palanki valdytojų pozicija ir ekonominis potencialas. Valkininkuose labai svarbi veikla buvo medienos paruošimas ir prekyba. Tarpukariu žydai teikė apgyvendinimo ir kitas paslaugas į apylinkes dėl nuostabaus kraštovaizdžio čia ilsėtis atvykstantiems poilsiautojams. Žydų skaičius nuo bendruomenės įsikūrimo, nepaisant kelių sunkesnių periodų, nuolatos augo. Didžiausia bendruomenė buvo XIX a. pabaigoje, kai ją sudarė daugiau nei 1000 žydų ‒ apie pusė visų gyventojų.

Verta aplankyti: Valkininkuose gausu medinės architektūros pavyzdžių. Per sovietmetį beveik nepakitusi miestelio struktūra išsaugojo originalų užstatymą, išliko didžioji dalis medinių namų ‒ tarp jų ir tų, kurie anksčiau priklausė žydams. Visgi, neišliko bene įspūdingiausias miestelio medinės architektūros paminklas – didžioji Valkininkų sinagoga. Ši sinagoga kartu su kita, stovėjusia šalia sudegė 1941 m., Lietuvoje prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Manoma, kad Didžioji sinagoga stovėjusi nuo turgaus aikštės einančioje nuokalnėje, dab. Dzūkų g. 11.