
Tarpukariu Žagarė garsėjo ne tik iškiliais mokslininkais, menininkais bei politikos veikėjais – miestelyje virė intensyvus ekonominis gyvenimas. Žagarėje tarpukariu veikė net 7 malūnai. Tarp jų ir modernus, motorinis Mozės Strulio malūnas. Jis atliko itin svarbią funkciją – tiekė elektros energiją visam Žagarės miestui, malūnas veikdavo iki vidurnakčio. Pirmajame ir antrajame aukštuose buvo malami grudai miltams ir gyvulių pašarui, gaminamos įvairios kruopos, o prie katilinės buvo audinių dažykla ir vilnos vėlykla.
Broliai Struliai malūną iš Naujosios Žagarės dvaro įsigijo 20 a. trečiajame dešimtmetyje. Vietiniai žmonės šneka, kad broliai pinigų brangiam pirkiniui turėjo, nes po 1917 m. Spalio revoliucijos grįžo iš Rusijos į Žagarę turtingi deimantais. Malūnas buvo didžiulis raudonų plytų pastatas. Vandens lygiui tvenkinyje reguliuoti buvo naudojamos trys mūro arkos ir šliuzai. 1931 m. vietinėje spaudoje pasirodė kritiškas straipsnis apie „Žagarės Veneciją“. Straipsnyje pateikiama, kad kuomet netoliese esantis tvenkinys buvo uždaromos, gatvės šalia malūno pasidarydavo kaip Venecijos kanalai. Malūnas kurį laiką veikė po Antrojo pasaulinio karo, tačiau sudegė per 1948–1949 m. žiemą kilusį gaisrą. 1968 m. galutiniai sunaikinta malūno konstrukcija, o iki šių dienų išliko tik dalis pagrindinio malūno pastato.