Švėtės upė dalina Žagarės miestą į dvi istorines teritorijas: Senąją Žagarę kairėje ir Naująją Žagarę dešinėje. Nuo XVI a. abi Žagarės vystėsi kaip savarankiški miestai ir buvo sujungtos į vieną tik XX a. pradžioje. Dėl to žydai apsigyvenę šioje vietovėje sudarė dvi atskiras, Senosios ir Naujosios Žagarės, bendruomenes, kurios tokiomis išliko, net sujungus abi Žagares į vieną miestą. Žagarėje gyveno itin gausi bendruomenė, tarpukariu čia buvo apie 3000 žydų – 57 % visų gyventojų. Senosios ir Naujosios Žagarių žydai turėjo atskirus kahalus, sinagogas, rabinatus.

Apie tokį dviejų bendruomenių egzistavimą liudija ir iki šiol išlikusios atskiros Senosios Žagarės ir Naujosios Žagarės žydų kapinės, kuriose laidota iki pat šių bendruomenių sunaikinimo Antrojo pasaulinio karo metais. 1712 m. Senojoje Žagarėje įsikūrusiems žydams suteikta teisė statyti pirmuosius maldos namus. Senosios Žagarės žydų kapinės yra miesto šiaurinėje dalyje, išlikę apie 100 įvairių formų rausvo, pilko, juodo tašyto granito, betono antkapinių paminklų, daugiausiai su iškaltais memorialiniais įrašais hebrajų kalba. Antkapinių paminklų yra visoje teritorijos dalyje. Seniausias įrašas yra datuojamas 1830 m., naujausias įrašas 1934 m. 2018–2022 m. vasarą šiose kapinėse organizacija „Maceva“ organizavo išlikusių antkapių ir jų užrašų dokumentavimą, prie kurio prisidėjo būrys savanorių iš Lietuvos, Ispanijos bei Izraelio.