Skaičiuojama, kad tarpukariu Žagarėje gyveno apie 3000 žydų kilmės asmenų. Holokausto tragedija sunaikino visą miestelio žydų bendruomenę bei kultūrą, kuri čia buvo puoselėjama nuo XVIII amžiaus. 1941 liepos pabaigoje nacių aktyvistai sudarė sąrašą, kuriame suregistravo visus žydų tautybės asmenis, kurie gyveno Žagarėje bei jos apylinkėse. Tuomet juos pradėjo perkėlinėti į getą. Geto teritorija ribojosi su turgaviete ir apėmė Daukanto, Malūno, Pakalnio ir Gedimino gatves. Ne žydų tautybės gyventojai, iš šių gatvių buvo perkelti į kitą kvartalą.

Paskutinėmis 1941 m. rugsėjo dienomis keli vietiniai lietuviai įžygiavo į miestelio parką (grafo Naryškino parką), kur buvo priversti iškasti „L“ formos griovį. Spalio 2 d. žydams iš Žagarės geto buvo įsakyta susirinkti į turgaus aikštę. Komendantas Mannteuffeldas kreipėsi į minią vokiškai, patikindamas, kad jie visi gaus tam tikrą darbą. Žydų vyrai ir moterys, vaikai ir pagyvenę žmonės turėjo sudaryti atskiras linijas. Tarp žydų kilo panika, kai kurie bandė pabėgti. Baltaraiščiai pradėjo šaudyti į minią ir juos smarkiai sumušė. Aikštėje liko daugybė žuvusių ir sužeistų žmonių. Išgyvenusieji buvo priversti gulėti ant žemės, kol atvyks keli sunkvežimiai. Tada žydai buvo vežami į miestelio parką. Žagarės baltaraiščiai saugojo getą ir  siuntė aukas į mirtį. Žudynės dalyvavo ir keli iš Šiaulių atvykę vokiečių esesininkai, prižiūrėję žudynes. Masinės žudynės tęsėsi iki vėlyvo vakaro. Kitą dieną tame pačiame griovyje buvo atvežta ir nužudyta kita žydų grupė. Žagarėje buvo nužudyti apie 2236 – 24000 žydai. Šiandien parke stovi paminklas genocido aukoms atminti.