Smurgainyse gimęs ir pasaulinės šlovės kaip jidiš poetas susilaukęs A. Suckeveris tarpukariu studijavo literatūrą Vilniaus universitete, o nuo 1930 m. įsitraukė į žydų rašytojų ir dailininkų grupės „Junge Vilne“ gretas. Nacių okupacijos metais (1941-1944) jis kalėjo Vilniaus gete ir prisidėjo prie Popierinės brigados veiklos gelbėjant nacių naikintą žydų kultūrinį paveldą. 1943 m. artėjant Vilniaus geto likvidavimui A. Suckeveris kanalizacijos vamzdžiais pabėgo iš geto į miškus ir kovėsi vietos partizanų būriuose. Išgyvenęs Antrąjį Pasaulinį karą ir po jo sugrįžęs į sovietų okupuotą Vilnių jis tapo vienu iš Žydų muziejaus Vilniuje steigėjų, tačiau muziejus veikė trumpai, o sovietai prielankumo vietos žydų kultūrai nerodė, tad tiek A. Suckeveris, tiek jo bendražygiai emigravo iš Sovietinės Lietuvos ir toliau gelbėdami, išsiveždami dalį išsaugotų kultūros vertybių. Rašytojas nuo 1947 m. gyveno Palestinoje, čia tęsė vaisingą kūrybinį darbą. Jo eilėraščiai išspausdinti „Pasaulinės poezijos antologijoje“, kurią 1961 m. išleido UNESCO. A. Suckeveris sulaukęs garbaus 97-erių metų amžiaus mirė Tel Avive.

Vieta: Vilniaus geto metu veikusios bibliotekos, kuri subūrė geto kalinius ne tik kultūrinei, socialinei, bet ir pogrindžio veiklai, pastatas yra išlikęs iki šių dienų Žemaitijos g. 4. Pastato rūsyje žydų kultūros saugotojai, tame tarpe ir A. Suckeveris, buvo įrengę slėptuvę, kurioje slėpė dokumentus, meno kūrinius, knygas ir kitas kultūros vertybes.

Moderniosios žydų literatūros klasikas, vienas didžiausių ir populiariausių Lietuvos žydų poetų gimė 1896 m. Smurgainyse, vaikystę leido tarp girių ir ežerų, prie Neries upės. M. Kulbakas mokėsi chederyje, o vėliau ir garsiojoje Voložino ješivoje. Poetas pirmiausiai ėmėsi rašyti eiles hebrajų kalba, vėliau perėjo prie gimtosios jidiš ir tapo poetiniu jos virtuozu. 1916 m. išspausdintas pirmasis jo eilėraštis „Žvaigždelė“ („Shterndl“). Šis eilėraštis taip išpopuliarėjo, jog virto liaudies daina, kuri jidiš kalbančiųjų tarpe dainuojama iki šiol. 1920–1923 metais M. Kulbakas sukosi jidiš kultūros centre Berlyne, tačiau pargrįžtant į Vilnių jo laukė ir visa žydiškoji miesto visuomenė, kuri pasitiko jį kaip tarptautinio garso rašytoją. 1923 m. M. Kulbakas parašė garsiąją poemą „Vilne“. Būtent Vilniuje, mieste, kuris poetą įkvėpė, jis tapo viso jidiš literatūrinio gyvenimo lyderiu. Poetas dėstė literatūrą žydų mokytojų seminarijoje ir gimnazijoje, buvo itin mylimas mokinių, su jais rinko folklorą ir statė spektaklius, be to, vadovavo savo paties suburtai aukšto lygio teatro trupei, dirbo ir jos režisieriumi, ir aktoriumi. 1927 m. talentingas kūrėjas buvo išrinktas pasaulinio žydų PEN klubo prezidentu. Deja, Lenkija, kuriai tuo metu priklausė Vilnius, nesuteikė poetui pilietybės ir jam teko gyventi pusiau legaliai, nebūnant tikram dėl savo ateities. Gal todėl 1928 m. M. Kulbakas išvyko gyventi į Minską. Susidūręs su ideologine prievarta 1937 m. jis buvo suimtas, nuteistas ir sušaudytas Minsko kalėjime.

Vieta: Siekiant įamžinti poeto atminimą 2020 m. Spalį Kėdainių ir Dysnos gatvių sankryžoje Vilniuje pastatyta skulptūra „Vandens nešėjas“. Vandens nešėjas – vienas ryškiausių M. Kulbako poemos „Vilnius“ simbolių. Taip pat netoliese, Senamiestyje, poetas ir gyveno, tą liudija ant pastato Karmelitų g. 5 atidengta atminimo lentelė.

Dailininkas R. Chvolesas gimė 1913 m. Vilniuje, kur ješivoje gavo religinį išsilavinimą, tačiau jaunuolio širdis traukė prie meno. Gavęs galimybę jis Vilniuje studijavo privačiose menininkų studijose: tapė portretus, miesto vaizdus, natiurmortus, dalyvavo „Junge Vilne“ grupėje. Antram pasauliniam karui prasidėjus dailininkas pasitraukė į Rusiją, kur susipažino ir su būsima žmona. 1944 m. abu po karo grįžo į nuniokotą Vilnių, čia Rafaelis itin kruopščiai savo eskizais ir darbais fiksavo išgyvenusiųjų Holokaustą portretus bei išlikusius miesto kvartalo fragmentus. Šie vaizdai šiandien svarbūs tiek menine, tiek dokumentine prasme. R. Chvolesas po kelerių metų praleistų jaunystės Vilniuje vis tik emigravo į Vakarus, gyveno Prancūzijoje ir mirė 2002 m. savo namuose Paryžiuje.

Vieta: Vilniuje, ant Tilto g. 13 esančio namo sienos galima pamatyti atminimo lentelę, liudijančią, jog čia gyventa šio garsaus tapytojo.

1914 m. gimęs garsusis rašytojas savo ankstyvąją vaikystę praleido Vilniuje, Pohuliankoje, dabartinės J. Basanavičiaus gatvės kiemuose ir užkaboriuose. Gyvendamas Vilniuje motinos Ninos iniciatyva privačiai mokėsi ne tik užsienio kalbų, bet ir dainavimo. 1923 m. jiedu su mama persikėlė į Varšuvą, o vėliau ir į motinos išsvajotąją pietų Prancūziją. 1933 m. Romain įstojo į Provanso universitetą studijuoti teisę, studijų metais uždarbiavo dirbdamas padavėju, statistu kine ir piešėju žaislų fabrike. Vėliau baigęs karo lakūnų mokyklą, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui dalyvavo oro mūšiuose ir buvo apdovanotas „Garbės legiono ordinu“. Gabus jaunuolis nuolat rašė, ir nors pirmieji kūrybiniai bandymai nesusilaukdavo didelio įvertinimo, rašymo jis niekuomet neapleido – nei dirbdamas studentiškus darbus, nei kovodamas karo lauke. Po karo Romain Gary dirbo Prancūzijos diplomatu įvairiose pasaulio šalyse, kol 1962 m. galiausiai jis visiškai pasišventė literatūrinei veiklai ir išleido daugiau kaip 30 romanų bei tapo vienu turtingiausių Prancūzijos žmonių bei vieninteliu rašytoju dukart pelniusiu Gonkūrų premiją: pirmąsyk už knygą „Dangaus šaknys“, antrą kartą premija jam skirta per ekscentriško rašytojo apgaulę – už slapyvardžiu pasirašytą romaną „Gyvenimas dar prieš akis“. Romain kūriniuose pasakojo ir apie savo gyvenimą Vilniuje bei karo kovas, parašė ne vieną scenarijų kino filmams. Rašytojas gyvenimą baigė tragiškai – 1980 m. palikęs atsisveikinimo laišką nusišovė Paryžiuje.

Vieta: 2007 m. Romain Gary atminti J. Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių sankryžoje, Vilniuje, pastatyta skulptūra „Berniukas su batu“ vaizduojanti devynmetį vilnietį Romaną Kacevą.

Chaimas Gradė gimė 1910 m. Vilniuje. Čia Ch. Gradė gavo tradicinį religinį išsilavinimą ypač dideliu griežtumu garsėjančioje Musar pakraipos ješivoje. Chaimas buvo geras mokinys, tačiau pakliuvo į nemalonę skaitydamas pasaulietinę grožinę literatūrą ir mėgindamas rašyti poeziją, tad būdamas 22-iejų jis galiausiai metė religines studijas ir ėmėsi rašymo, prisijungė prie modernistinio literatų ir menininkų sambūrio „Jung Vilne“. Debiutavęs jaunuolis buvo itin vertinamas kaip talentingiausias jaunųjų menininkų grupės „Junge Vilne“ narys. Kaip jidiš rašytojas jis išgarsėjo prozos kūriniais „Vilniaus sinagogos kiemas“ ir „Nebylusis minjanas“. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui poetas pasitraukė į Centrinę Aziją, po karo Ch. Gradė trumpam grįžo į Vilnių, tačiau išvydęs sugriautą miestą ir nesusitaikęs su artimųjų praradimo skausmu likusią gyvenimo dalį nugyveno emigracijoje JAV. Čia rašė prozą, savo kūriniuose vaizduodamas siužetus iš sunaikinto Rytų Europos žydų pasaulio. Į anglų kalbą išverstas jo romanas „Rabinai ir žmonos“ buvo nominuotas Pulicerio premijai. Rašytojas mirė 1982 m. Niujorke.

Vieta: Mėsinių g. 11, Vilnius – Chaimo Gradės gyvenamoji vieta tarpukario Vilniuje.

Jau nuo trejų metų mažąjį vilnietį Jašą Heifecą tėvas pradėjo mokyti groti smuiku. Maironio g. 19 name prabėgo jaunojo smuikininko vaikystė. 1906 m. jis buvo priimtas į Vilniaus imperatoriškosios rusų muzikos draugijos mokyklą. Nors tuomet jam buvo vos penkeri su puse, tačiau dėl savo gebėjimų jis iš karto pateko į trečią klasę. Nepraėjus nė trims mėnesiams po to, kai pradėjo lankyti mokyklą, J. Heifecas jau dalyvavo moksleivių koncerte – šis pirmasis jo pasirodymas įvyko 1906 m gruodžio 7 d. O 1909 m. Gedimino pr. 22 ir 24 įvyko Vilniaus muzikos mokyklos dėstytojų koncertas, kuriame dalyvavo ir aštuonmetis smuikininkas. J. Heifecas atliko F. Mendelsono koncertą smuikui. Jo metu surinkti pinigai buvo skirti kelionei į Sankt Peterburgą, kur jaunasis talentas stojo į konservatoriją. Jau tuomet geriausi pasaulio smuikininkai pripažino jį virtuozu ir jaunuoju vunderkindu. 1917 m. visa Heifecų šeima išvyko į JAV, tų pačių metų spalio 27 d. jis giežė savo pirmąjį rečitalį Niujorko „Carnegie Hall“. J. Heifecui tebuvo šešiolika, bet jau netrukus jis imtas vadinti pirmuoju pasaulio smuikininku. Smuiko genijus mirė 1987 m. Los Andžele

Vieta: Gimimo šimtmečio proga 2001 m. ant pastato Vilniaus g. 25 atidengta atminimo lentelė, liudijanti, kad šiame name, buvusioje muzikos mokykloje, 1905-1909 m. mokėsi ir pats J. Heifecas.

Pirkliui Lozarui Klugui ir namų šeimininkei Beilei 1926 m. gimė sūnus Aaronas. Būsimo garsaus chemiko iš Želvos tėtis vertėsi gyvulių auginimu, prekyba, mokėsi gaminti balnus. A. Klugas miestelyje netoli Ukmergės pragyveno tik pirmuosius ketverius gyvenimo metus, vėliau jo šeima emigravo į Pietų Afriką. Johanesburgo universitete jaunuolis studijavo medicinos mokslus, biochemiją, chemiją. Nuo 1949 metų A. Klugas – Didžiosios Britanijos Kembridžo universiteto mokslinis tyrėjas, vėliau fizikos mokslų daktaras. Fizikinius tyrimus derindamas su biologiniais jis susidomėjo virusais, kurie sukelia poliomielitą. A. Klugas sukūrė molekulių tyrimų metodiką, kuri įgalino geriau pažinti ląstelėse vykstančius procesus. 1982 m. už tai buvo apdovanotas Nobelio premija chemijos srityje. A. Klugas mirė 2018 m. Jungtinėje Karalystėje.

Vieta: 2005 m., pagerbiant žymų kraštietį, Želvos miestelio aikštėje (Dariaus ir Girėno su Vilniaus g. sankryžoje) buvo atidengtas paminklas, vaizduojantis atverstą knygą ir lupą.

Žakas Lipšicas gimė 1891 m. Druskininkuose, kur buvo vyriausias sūnus šešių vaikų šeimoje. 1909 metais atvykęs į Vilnių jis lankė akademiko I. Trutnevo piešimo mokyklą, bet išgirdęs apie dailininkų sambūrį Avilyje, tais pačiais metais išvyko studijuoti į Paryžių. Šiame mieste jaunasis skulptorius susipažino su P. Pikaso, D. Rivera bei kitais garsiausiais to meto avangardistais. Būtent pažintis su P. Pikaso pastūmėjo jį kubizmo link. 1920 m. Ž. Lipšicas surengė pirmąją personalinę parodą Paryžiuje, o ilgainiui jo darbai pradėti eksponuoti ne tik Europoje, bet ir JAV. Ž. Lipšicas kūrė muzikos, šeimos, meilės temomis, lipdė natiurmortus, žmonių figūras, daug eskizavo. Po Antrojo Pasaulinio karo skulptorius sukūrė ir kompozicijų, skirtų Holokausto aukoms atminti. 1973 m. susirašinėdamas su draugu skulptoriumi V. Vildžiūnu laiške rašė: „Myliu Vilnių, prisimenu kiekvieną kampelį…“. Žymusis kubizmo atstovas mirė 1973 m. Kaprio saloje, o palaidotas buvo Jeruzalėje.

Vieta: Ž. Lipšicui dedikuotas vietinių menininkų Druskininkų skulptūrų parkas (Maironio g. 22).

Zarasuose XIX a. gimė žymus dailininkas Jehuda Penas, kuris baigęs dailės studijas Sankt Peterburge įkūrė savo dailės mokyklą Vitebske. Šioje mokykloje savo įgūdžius tobulino ne vienas vėliau išgarsėjęs dailininkas, tarp jų – ir pasaulinę šlovę pelnęs modernizmo tapytojas ir grafikas Markas Šagalas. J. Penas buvo pirmuoju jo dailės mokytoju. Pastarojo dailininko ir jo mokinių garbei Zarasuose nuolat rengiamos parodos, užpildančios šią Rytų Lietuvoje tarp ežerų plytinčią oazę ir meno dvasia. J. Dailininkas, piešęs ir tapęs Lietuvos štetlų gyvenimo vaizdus, mirė 1937 m. Vitebske.

Vieta: Zarasų krašto muziejus ir Zarasų savivaldybės viešoji biblioteka nuolat inicijuoja ir rengia Jehudos Peno ir jo mokinių darbų parodas, pasakoja apie dailininko gyvenimo ir tapybos istoriją.

Gimė 1904 m. Papilėje. Vertėjas, kultūros istorikas ir kalbininkas, leksikologas bei lietuvių kalbos normintojas žinių sėmėsi iš paties Jono Jablonskio, kuris ir buvo jo mokytojas. Baigęs Kauno universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą Ch. Lemchenas atvyko mokytojauti į Ukmergės žydų realinę gimnaziją, kur dėstė lietuvių, o vėliau ir jidiš kalbas. Chackelis Lemchenas buvo įsitikinęs, jog lietuvių kalbos vadovėliai yra būtini kitataučiams, norintiems gerai išmokti lietuvių kalbą. Per Antrąjį pasaulinį karą kalbininkas buvo įkalintas Vilijampolės gete, vėliau išvežtas į Dachau koncentracijos stovyklą. Išgyvenęs karą ir grįžęs į Lietuvą, Ch. Lemchenas toliau dirbo vertėju bei redaktoriumi, 1949 m. pasirodė pirmasis jo sudarytas „Rusų-lietuvių“ kalbų žodynas. Garbaus amžiaus kalbininkas mirė 2001 m. Vilniuje.

Vieta: 2016 metais Ch. Lemchenui ant Vienuolyno g. 2 įsikūrusio dabartinio Ukmergės sporto centro – buvusios Didžiosios sinagogos pastato – atidengta atminimo lenta.

Gimė 1808 m. Kaune. Abraomo tėvas buvo melamedas (mokytojas chederyje), o pats Abraomas vaikystėje buvo gabus mokinys. Jaunuolis manė, kad kalbų mokėjimas suteikia pranašumą, todėl savarankiškai išmoko lotynų, vokiečių, prancūzų ir rusų kalbas. Susidomėjęs Izraelio istorija 1853 m. parašė savo garsųjį romaną „Siono meilė“. Tai pirmasis moderniosios literatūros kūrinys Senojo testamento temomis, parašytas hebrajų kalba. Tikėtina, kad jis jį rašė sėdėdamas ant Aleksoto kalno, vėliau ši vieta tapo itin populiari susitikimams tarp jaunųjų Kauno žydų. Rašytojas mirė 1867 m. Karaliaučiuje.

Vieta: A. Mapu vardas vienai Kauno Senamiesčio gatvei suteiktas dar 1919 m., tačiau sovietų okupacijos metais pakeistas, lentelės su kūrėjo vardu į vietą grįžo tik 1989 m. Šiandien A. Mapu g. 20 kieme galima pamatyti ir 2018 m. rašytojui sukurtą skulptūrinę kompoziciją.

Gimė 1906 m. Sausio 12 d. Kaune. Berniukas nuo mažumės kalbėjo ne tik jidiš kalba, bet ir hebrajų ir rusų kalbomis, kadangi jo tėvas Kaune turėjo rusų kalbos leidinių knygyną. 1923 m. gabusis E. Levinas išvyko į Strasbūrą ir pradėjo filosofijos studijas Strasbūro universitete, mokėsi pas E. Husserlį ir M. Heideggerį. Po daktaro laipsnio gavimo 1929 m. E. Levinas pradėjo mokyti žydų vaikus vidurinėje mokykloje Paryžiuje, vėliau tapo jos direktoriumi. 1930 m. filosofas gavo Prancūzijos pilietybę, o Antrojo Pasaulinio karo metu tarnavo prancūzų kariuomenėje – dirbo vertėju iš rusų ir vokiečių kalbų. Tuo metu E. Levino artimieji buvo sušaudyti Kaune, tiesiog gatvėje prie namų. Nuo E. Levinas 1963 m. dėstė Poitiers ir Nantero universitetuose, tęsė filosofinių veikalų rašymą. Savo darbuose jis analizavo sunkiai beaprašomus fenomenus, ypač pabrėždamas nuovargio, nemigos, tingulio fenomenuose slypintį beasmeniškumą, būties keliamą siaubą, taip pat mirties, tėvystės ir erotiškumo fenomenuose aptinkamą transcendenciją. 99-erių filosofas mirė 1995 m. gruodžio 25 d. Paryžiuje.

Vieta: Ant Karaliaus Mindaugo pr. 37 Kaune esančio pastato sienos 2006 m. buvo atidengta memorialinė lenta, liudijanti, jog šioje vietoje buvusiame pastate gimė žymusis filosofas E. Levinas. 2013 m. E. Levino vardas buvo suteiktas vienai Kauno gatvių, po poros metų jo vardu pavadintas ir skveras Putvinskio g. šalia funikulieriaus. Vis tik svarbiausias mokslininko palikimas ir tiesiausias kelias į jo atminimą veda per filosofo knygas, kurių kol kas trys išleistos ir lietuvių kalba.

Gimė 1911 m. Karaliaučiuje, vėliau gyveno ir vaikystę su šeima praleido Kaune, kaip savo gimimo vietą ji visada nurodydavo būtent Kauną. 1920 m. mokydamasi Kauno žydų gimnazijoje mergina pradėjo rašyti pirmuosius eilėraščius hebrajų kalba. Pirmą kartą jos poezija publikuota hebrajiškoje periodikoje 1926 m. Baigusi gimnaziją L. Goldberg įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, kur studijavo vokiečių ir rusų filologiją bei semitologiją, vėliau mokslus tęsė Berlyne ir Bonoje. Būdama vos 22-jų Bonos universitete apgynė daktaro disertaciją apie Biblijos vertimą į samariečių kalbą. Po studijų grįžusi į Lietuvą Raseinių Tarbut gimnazijoje Lėja dėstė hebrajų kalbą bei literatūrą, tačiau provincijos mokytojos gyvenimas jaunos ambicingos moters netenkino. Kartu su motina ji 1935 m. emigravo į Palestiną, kur toliau tęsė savo mokslinę ir meninę veiklą. 1952 m. Jeruzalės Hebrajų universitete poetė įsteigė Lyginamosios literatūros katedrą, kuriai vadovavo kaip profesorė iki pat savo mirties 1970 m. Jeruzalėje. Lėjos Goldberg kūryba buvo gausi ir įvairi: ji rašė poeziją, prozą ir knygas vaikams, teatro ir literatūros kritiką, literatūrologijos darbus, vertė pasaulio literatūros kūrinius iš bemaž dešimties kalbų. 1970 m. – jau po mirties – už literatūrinę kūrybą L. Goldberg apdovanota aukščiausiu šalies apdovanojimu – Izraelio premija.

Vieta: 2020 m. ant Kęstučio gatvės 16b namo sienos nupieštas L. Goldberg portretas, šalia piešinio lietuvių ir hebrajų kalbomis užrašytas žymus poetės eilėraštis „Pušys“. Iki 1935 m. L. Goldberg kartu su mama gyveno gretimame name Kęstučio g. 18, tačiau šis namas šiandien neišliko.

Nechama Lifšic gimė Kaune 1927 metais. Nechamos tėtis Judelis Lifšicas dirbo hebrajų kalbos mokytoju Kauno žydų gimnazijoje, vėliau – gydytoju Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje ir Kauno karo ligoninėje. J. Lifšicas tapo pirmuoju Nechamos muzikos mokytoju – mokė griežti smuiku ir dainuoti jidiš bei hebrajų kalbomis. Po karo jaunoji Nechama mokėsi tuometinėse Kauno ir Vilniaus konservatorijose, taip ji pradėjo savo muzikinę karjerą kaip operos solistė. Tačiau tradicinės jidiš melodijos ir dainos, su kuriomis ji užaugo tėvų namuose, nuolat skambėjo merginos atminty ir širdyje, todėl tėvo paraginta ji grįžo prie savo muzikinių ištakų ir su bendraminčiais bičiuliais poetais bei kompozitoriais pradėjo kurti muzikinę programą jidiš kalba. Dainininkė tapo viena pirmųjų kūrėjų Lietuvoje, išdrįsusių gaivinti ir Holokausto atmintį muzikoje. Jos programoje skambėjo melodijos iš Vilniaus ir Kauno getų. Net ir 1969 m. išvykusi gyventi į Izraelį dainininkė niekada nepamiršo Lietuvos, vėliau į ją ne kartą bent trumpam sugrįžo. Scenos žvaigždė užgeso 2017 m. Izraelyje.

Vieta: Nechama iki Antrojo Pasaulinio karo mokėsi Kauno žydų realinėje gimnazijoje – Kęstučio g. 85. Netikėtinai simboliška, jog šiame pastate šiandien įsikūrusi J. Naujalio muzikos gimnazija.

Gimė 1921 metais Utenoje. Deja, jo vaikystės namai neišliko, tačiau pastatą, kuriame B. Lounas mokėsi, Vyžuonų g. 7, galima pamatyti ir šiandien. Čia veikė Tarbut mokykla žydų vaikams, ją lankė ir būsimas mokslininkas. 1935 m. Bernardas su tėvais išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Baigęs Jeilio universitete medicinos mokslus jis dirbo Niujorko internatinės žydų ligoninės gydytoju. B. Lounas taip pat vadovavo Harvardo instituto širdies ir kraujagyslių tyrimo laboratorijai – Louno (Lowno) širdies ir kraujagyslių centrui. 1961-1991 m. mokslininkas dėstė Harvardo universiteto Visuomenės sveikatos mokykloje Bostone. Medicinos moksle labiausiais Bernardas Lounas išgarsėjo 1961 m. sukūręs defibriliatorių širdies ritmo sutrikimams gydyti, tačiau tuo jo nuopelnai žmonijai nesibaigia – B. Lounas kartu su Jevgenijumi Čiazovu iš Rusijos 1980 m. įkūrė tarptautinį gydytojų judėjimą „Pasaulio gydytojai prieš branduolinį karą“, kurios veikla Šaltojo karo sąlygomis suvaidino reikšmingą vaidmenį, stabdant branduolinio ginklo platinimą. 1985 m. jam kaip vienam iš šio tarptautinio judėjimo lyderių paskirta Nobelio taikos premija.

Vieta: Vyžuonų g. 7, Utena – buvusios Tarbut pradinės mokyklos pastatas tarpukariu, kurioje mokėsi ir Bernardas Lounas.

Pacifistas, politinio abstrakcionizmo dailėje pradininkas litvakas Rudolfas Baranikas (1920-1998) gimė 1920 m. Ukrainoje, tačiau pasak dailininko, jo tėvai ir protėviai, visos šeimos šaknys, buvo Anykščiuose. Nuo kūdikystės R. Baranikas augo ir mokėsi Anykščiuose, čia baigė mokyklą, čia atrado ir aistrą dailei. 1938 m. vos pilnametystės sulaukęs jaunuolis išvyko į JAV studijuoti humanitarinių mokslų, vėliau likimas nuvedė į Čikagos meno institutą, o R. Baranikas jau mokėsi Niujorko Meno studentų lygoje, vėliau studijavimą pratęsdamas Paryžiuje. Pirmoji personalinė R. Baraniko tapybos paroda buvo surengta 1951 m. taip pat Paryžiuje ir spaudoje gerai įvertinta. 1960–1990 m. R. Baranikas vadovavo Niujorko meno pasaulio politiniam judėjimui, dėstė Prato institute. Baranikas laikomas protesto menininku ir formalistu, tęsiančiu abstrakčiosios tapybos tradicijas, o jo tapyba apibūdinama kaip politinis abstrakcionizmas. Jo darbai įtraukti į įvairiausias pasaulines kolekcijas, tarp jų – MoMA Niujorke. Dailininko darbai priskiriami vieniems svarbiausių šeštojo ir sepintojo dešimtmečio Niujorko mokyklos dailės darbų. R. Baranikas mirė 1998 m. JAV, tačiau vykdant jo valią, jo pelenai buvo išberti virš jam brangių upių: Šventosios, Senos ir kt.

Vieta: R. Baraniko atminimui 2012 metais Anykščių senamiestyje pastatytas vardinis suoliukas su įrašu „Gyvenimo paveikslui pakanka ir poros spalvų“. / Rudolfas Baranikas (1920–1998). / Anykščių vaikas. Lietuvos patriotas. Pasaulio taikos dailininkas“.

Maksas Bandas gimė 1900 m. Kudirkos Naumiestyje. Anksti netekęs šeimos ir siekdamas prasimanyti pinigų dar būdamas paaugliu jis apsigyveno Marijampolėje, ėmė piešti reklamines iškabas šio štetlo parduotuvėms. Talentingą jaunuolį netruko pastebėti ir vietos žydų gimnazijos direktorius, pasikvietė jį dirbti piešimo mokytoju, o vėliau jį išsiuntė studijuoti į Berlyną. Iš ten talentingas kūrėjas keliavo į Paryžių, o 1933 m. svečiavosi JAV, ten tapė paties prezidento Franklino D. Ruzvelto portretą. Tarpukariu M. Bandas buvo puikiai žinomas ir Lietuvos publikai, turėjo ir savo personalinę parodą Kaune. Vėlyvesnėje kūryboje matyti kaip dailininkui rūpi paprastos, kasdienės smulkmenos, o svarbiausiais portretų modeliais tapdavo žmona ir sūnus. M. Bando darbų intriga ir slypi paprastume, net ypač melancholiškoje ir lyrinėje nuotaikoje. Vaikis iš religingos Rytų Europos štetlo šeimos tapo pasaulinio garso menininku, kurio dailės palikimas saugomas garsiuose pasauliniuose muziejuose, privačiuose kolekcionierių rinkiniuose. Kūrėjas didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Kalifornijoje čia ir mirė 1974 m.

Vieta: Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje Marijampolėje, įsikūrusioje restauruotame Hakhnasat Orhim sinagogos pastate, pirmąsyk Lietuvoje eksponuoti garsieji kraštiečio Makso Bando kūriniai.

Izis Bidermanas gimė 1911 m. Marijampolėje, porceliano krautuvininko šeimoje. Šeima gyveno varganai, pradžios mokyklą baigęs būsimasis fotografas įstojo į gimnaziją, bet mokslai nesisekė, o tapti staliumi, kaip svajojo jo tėvas, nenorėjo, nes buvo svajingos, kūrybinės natūros paauglys. Jis pamilo fotografiją, pradėjo lankyti to meto garsiausio Marijampolėje fotografo Moišės Buchalterio dirbtuvę. Pramokęs fotografijos pradžiamokslio, jis jau 1927 m. su draugais keliavo per Lietuvos miestus ir miestelius, fotografuodamas žmones, įvairias šventes ir vietas. O 1930 m. be skatiko kišenėje, be asmens dokumentų ir nemokėdamas prancūzų kalbos Izis emigravo į svajonių Prancūziją. Talentingas jaunuolis jau 1934 m. Paryžiuje atidarė savo foto ateljė ir čia kūrė portretus. Per Antrąjį pasaulinį karą jis dalyvavo pasipriešinimo judėjime, fotografavo bendražygius. 1941 m. Marijampolėje likusi šeima buvo nužudyta Holokausto metu, o Izis ne tik liko gyvas, bet tikrąja to žodžio prasme užkariavo Paryžių, padarė stulbinamą karjerą ir realizavo savo svajones. 1946 m. Paryžiuje jis surengė pirmąją individualią parodą. 1949-1969 m. svarbiausiam tų laikų prancūzų žurnalui „Paris-Match“ fotografavo garsius rašytojus, dailininkus, o 1952-1954 m. fotografavo ir besikuriančią Izraelio valstybę. 1952 m. Izis užkariauja ir JAV – Niujorko modernaus meno muziejuje (MoMa) jo darbai eksponuojami išskirtinėje parodoje „Penki prancūzų fotografai“. Garsusis kūrėjas, niekada nesiliovęs fotografuoti, mirė 1980 m. savo namuose Paryžiuje.

Vieta: Izis Bidermanas su šeima gyveno J. Dailidės g. 7A stovėjusiame name. Šis namas neišlikęs, išlikusi tik vieta, menanti pirmųjų fotografo namų vietą – dabartinių Vilkaviškio ir J. Dailidės gatvių sankirta.