Solomonas Teitelbaumas (g. 1972) tapybą Vilniaus dailės akademijoje studijavo XX a. 10 deš., kai daugelis jaunųjų tapybą išmainė į „šiuolaikiškesnes“ raiškos formas – video meną, instaliacijas ir kt. Tačiau Teitelbaumas pasirinko tęsti ekspresyviosios tapybos tradiciją, iki jo puoselėtą Paryžiaus mokyklos atstovų litvakų Chaimo Soutine’o, Pinchus Kremegne’io, Michelio Kikoïne’o, o Lietuvoje – Antano Samuolio, Antano Martinaičio, Arvydo Šaltenio ir kitų. Šis sąmoningas ekspresionizmo tradicijų tęsimas pastebėtas dar jam studijuojant – 1995 m. dailininkas buvo apdovanotas V. Vizgirdos premija už grupės ARS tradicijų pratęsimą. Litvakiškai paryžietiško ir arsiško ekspresionizmų jungtis, savitas minkštas bei judrus potėpis, kontrastingas sodrių raudonų ir mėlynų derinys Teitelbaumo kūriniams suteikia išskirtinumo ir atpažįstamumo. Šis raiškos savitumas matomas ir Bunkos Mozės interpretacijoje. Tuo tarpu religinis siužetas dailininkui ne toks įprastas, nors ir nevisiškai svetimas. Teitelbaumas tapo beveik vien iš natūros, tačiau savo pasirenkamiems siužetams dažnai suteikia mitiškumo, tad net tapydamas Vilniaus ar Kauno senamiesčius, jis siekia ištraukti į senus mūrus įsigėrusias istorijas ir legendas. Bunkos Mozės interpretacijoje matome atvaizduotą visą Mozės istoriją – nuo susitikimo su Dievu ganant avis ant Sinajaus kalno iki vedant izraelitus iš Egipto persiskyrusios Raudonosios jūros. Taip Teitelbaumas iš Bunkos Mozės portreto „ištraukia“ šio pranašo istoriją.