Nedideliame, bet vaizdingame ir tipiškame Vidurio Lietuvos miestelyje – Žiežmariuose – ir istorinis žydų kvartalas apėmė sąlyginai kompaktišką erdvę – iki Antrojo Pasaulinio karo daugiausia žydai gyveno, prekiavo bei steigė įvairias draugijas ar organizacijas Vilniaus gatvėje ir jos prieigose. Su buvusio medinio beit midrašo Vilniaus gatvėje restauracija itin pagyvėjo ir dabartinis miestelio vaizdas, tad Žiežmariai – svetinga pusiaukelės tarp Vilniaus ir Kauno stotelė.

Žiežmariai – viena seniausių Lietuvos vietovių, šaltiniuose minima dar 1348 m. XVI a. čia pradėjo kurtis karaimai, tuomet laikyti žydų sekta, tačiau vėliau karaimų bendruomenė Žiežmariuose nunyko. Tik XVII a. pab. miestelyje ne itin pozityviame kontekste minimi žydai – Vilniaus vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis uždraudė vietos žydams statytis sinagogą. Vis dėlto, mediniai žydų maldos namai Žiežmariuose atsirado, tik gerokai vėliau – apie 1738 m. XIX a. žydų bendruomenei sparčiai augant miestelyje daugėjo ir sinagogų – XIX a. pab. jų būta net keturių – sinagoga, senasis bei naujasis beit midrašai ir chasidų maldos namai. 1918 m. Žiežmariuose kilęs gaisras sunaikino visus miestelyje buvusius žydų maldos namus. Veikiausiai dėl praūžusio Pirmojo pasaulinio karo, sumažėjus pajamoms, o ir pačiai bendruomenei, XX a. trečiajame dešimtmetyje atstatytas buvo tik vienas medinis beit midrašas. Nepaisant to, tarpukariu bendruomenės gyvenimas buvo aktyvus ir suburiantis visus draugėn –  Žiežmarių štetle veikė Tarbut pradinė mokykla hebrajų dėstomąja kalba, taip pat mėgėjiškas jidiš teatras, Jehudos Leibos Peretso vardu pavadinta bendruomenės biblioteka, Maccabi sporto klubas.