Panevėžio ješivos istorija tęsiasi jau daugiau kaip šimtmetį ir driekiasi per kelias valstybes, skirtingus istorinius laikotarpius. Ješiva šiuo metu veikia Izraelyje, Bnei Brako mieste ir vis dar yra vienas svarbiausių Toros ir Talmudo studijų centrų šalyje.

Panevėžio ješivos istorija prasidėjo 1909 metais, o jos vadovu buvo vyriausias Panevėžio rabinas Izaokas Jokūbas Rabinovičius, dar vadintas Icele Ponevėžeriu. Deja, Pirmasis pasaulinis karas privertė ješivą perkelti į Mariupolį, tačiau po 1917 m. bolševikų revoliucijos ji buvo uždaryta. Pasibaigus karui netrukus mirė ir Icele Ponevėžeris, o rabino pareigas perėmė jo mokinys Josefas Saliamonas Kahanemanas. Jis ne tik atkūrė ješivą, bet ir per trumpą laiką pelnė jai šlovę tarp Toros studijoms pasižventusių jaunuolių. 1932 m. rugsėjo 18 d., gavus nemenką finansinę paramą iš JAV gyvenusios Milės Feiginienės,  Panevėžio ješiva iškilmingai persikėlė į naują pastatą Savanorių aikštėje
(dab. Savanorių a. 11), kur anksčiau veikė lenkų gimnazija. Vietos laikraštis „Mūsų kraštas“ išsamiai aprašė šį neeilinį įvykį, pažymėdamas, kad iš senojo pastato „Šventieji raštai buvo
nešami su tam tikromis ceremonijomis. Fakelų ugnis ir nesuskaitoma minia darė labai majestotišką eiseną“. Teigiama, kad ta proga naujo ješivos pastato salė buvo gražiai išpuošta ir
apšviesta, joje susirinko ne tik žymūs Panevėžio žydų bendruomenės nariai, bet ir kone visų Lietuvos miestelių rabinai, būta net svečių iš užsienio. Tiems, kam neužteko vietos salėje, teko mindžikuoti kieme ir šurmuliuoti  gatvėse.

Tarpukariu Panevėžio ješiva įsitvirtino kaip viena svarbiausių Lietuvos žydų dvasinių seminarijų greta Telšių ir Vilijampolės ješivų. Joje mokėsi jaunuoliai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų valstybių, o lėšos jų studijoms buvo renkamos ne tik iš Europoje, bet ir iš JAV gyvenusių žydų.