Lietuvos kontekste Radviliškio žydų bendruomenė buvo palyginti jauna – jos susiformavimą lėmė XIX a. antroje pusėje įsibėgėjusanti urbanizacija ir industrializacija. Jų dėka Radviliškio gyvenimą reikšmingai pakeitė 1870-1873 m. nutiesta geležinkelio linija, vingiavusi nuo Kauno per Radviliškį, Liepoją iki Daugpilio, paskatinusi ir žydus gausiau kurtis mieste. Keliaujantieji geležinkeliais, dažnai priversti laukti traukinio tarpinėse stotyse ilgas valandas, o kartais ir visą dieną, tapo pagrindiniais netoliese žydų laikomų parduotuvių, užeigų lankytojais. Geležnkelis palengvino ir žydų, prekiaujančių mediena, dalią – naudodamiesi traukiniais jie galėjo lengviau ir paprasčiau gabenti parduodamas žaliavas, be to, gabenti didesnį jų kiekį nei anksčiau. Koks svarbus miesto augimui ir žydų bendruomenės įsitvirtinimui mieste buvo geležinkelis, galime spręsti iš spartaus gyventojų gausėjimo – dar 1879 m. Radviliškyje buvo mažiau nei 500 žmonių (žydai neminimi), o paskutiniaisiais XIX a. metais miestas išaugo iki beveik 4000 gyventojų, kurių bevei 700 buvo žydai. Manytina, jog toks vėlyvas įsikūrimas ir aktyvus įsitraukimas į ekonominį miesto gyvenimą iš dalies formavo bendruomenės veidą – kaip ekonomiškai aktyvių, didesnę ar mažesnę modernizacijos įtaką patyrusių, naujų verslo krypčių ieškančių žydų. Vis dėlto, žydų gyvenamoji erdvė mieste formavosi sunkiai – 1890 m. Radviliškį nuniokojęs gaisras didžiąją dalį jo gyventojų paliko vargšais; iki pat amžiaus pabaigos žydai mieste neturėjo savų kapinių, tad mirusiuosius laidojo Šiauliuose, o 1915 -aisiais, netrukus po I Pasaulinio karo pradžios Rusija išvarė žydus iš miesto, privertusi palikti savo namus bei užgyventą turtą. Tik vokiečiams įžengus į miestą žydai galėjo grįžti, tačiau ramus tarpukaris netruko pasibaigti, o jau 1941 m. viduryje III Reichui užėmus Lietuvą Radviliškio žydai buvo sunaikinti.