Žydų kvartalas buvo Vilniaus žydų bendruomeninio gyvenimo centras – XVII a. čia jį suformavus iš karto buvo pradėta statyti ir Vilniaus Didžioji sinagoga, apie ją ilgainiui susiformavo sinagogos kiemas su įvairiais bendruomeniniais pastatais ir erdvėmis. Ilgainiui nei vieni iš daugiau nei 100 žydų maldos namų XX a. pr. Vilniaus mieste savo dydžiu ir svarba neprilygo miesto bendruomenės, ar net visos Lietuvos žydų, vienu iš simbolių tapusiai Vilniaus Didžiajai sinagogai.

Centrinė istorinio žydų kvartalo Vilniuje arterija – Žydų gatvė – buvo smarkiai suniokota Antrojo Pasaulinio karo metais, bet net ir šios katastrofos sąlygomis joje išliko elementų, menančių spalvingą josios gyventojų praeitį. Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje po truputėlį iš naujo Žydų gatvei vėl grąžinamas iš jos daugiau nei pusę amžiaus atimtas identitetas. Visų pirma jis buvo susietas su čia gyvenusio Vilniaus Gaono atminimu – 1997 m. prie namo Žydų g. 3 pritvirtinta jam skirta memorialinė lenta ir šalia atidengtas asociatyvinis Vilniaus Gaono biustas. Gatvėje pakabintos ir lentelės primenančios jos pavadinimą ne tik lietuviškai, bet ir jidiš bei hebrajų kalbomis, Žydų g. 1 namo sieną puošia projekto „Sienos prisimena“ piešinys.

2007 m. Mėsinių ir Ašmenos gatvių sankryžoje atidengtas skulptoriaus R. Kvinto darbas, vaizduojantis Cemachą Šabadą su mergaite ir kačiuku, dabar jau ne vieno praeivio atpažįstamas kaip „Vilniaus daktaro Aiskaudo“ paminklas. Šis paminklas XX a. pr. Vilniaus gydytojui ir visuomenininkui C. Šabadui primena gydytoją buvus įkvėpimu ir prototipu garsiajam Daktarui Aiskaudai. O jo buvimas pačioje Vilniaus širdyje įprasmina C. Šabado atsidavimą, darbą ir meilę šiam miestui. Šalia paminklo, adresu Mėsinių g. 3a/5, įsikūręs Žydų kultūros ir informacijos centras.

Itin reikšminga vieta Vilniaus geto kultūriniam gyvenimui ir žmonių dvasios palaikymui buvo geto biblioteka, čia veikusi 1941-1943 m. Ji kartu su geto archyvu, skaitykla bei muziejumi buvo įsikūrusi tuometinėje M. Strašūno gatvėje nr. 6, o jos raudonų plytų pastatas, išlikęs ir šiandien. Dabartinėje Žemaitijos g. gausu ir ankstesnių žydų paveldo Vilniuje pėdsakų. Žemaitijos g. 7 ir Žemaitijos g. 9 pažymėtuose namuose išlikusios ir restauruotos parduotuvių iškabos jidiš ir lenkų kalbomis mena ne tik skaudų Vilniaus geto laikotarpį, tačiau ir gyvybingą žydų kvartalą prieš karą.

Choralinė sinagoga Taharat ha–Kodesh nuo pat įkūrimo XX a. pr. išsiskyrė iš kitų Vilniaus žydų maldos namų – daug dėmesio pamaldose buvo skiriama pamokslams, o pačios pamaldos joje vyko pritariant chorui. Todėl sinagoga buvo ir tebėra vadinama choraline. Sinagoga ypatinga ir tuo, jog šiandien ji yra vienintelė Vilniuje veikianti sinagoga, ir viena iš trijų Lietuvoje veikiančių sinagogų. Netoliese galite apžiūrėti restauruotą Gėlių g. sinagogą (Gėlių g. 6) ir išlikusį Vilniaus geto žydų ligoninės pastatą (Pylimo g. 38).

Šiame XIX ir XX a. sandūroje statytame pastate iki Antrojo Pasaulinio karo veikė “Tarbut” gimnazija. Šiandien čia įsikūrusi Lietuvos žydų bendruomenė, veikia Beigelių krautuvėlė, viliojanti lankytojus tiek populiariaisiais beigeliais, tiek kitais litvakiškos virtuvės užkandžiais.

Modernių žydų erdve mieste XX a. pr. neabejotinai buvo vadinamoji Pohulianka, dabartinė Jono Basanavičiaus gatvė ir jos gretutinės gatvelės, kurių kiekviename name atrastume bent laikinai gyvenusių vietos ar net pasaulinę šlovę pelniusių žydų. XX a. pradžioje šioje gatvėje gyveno nemaža dalis ryškių Vilniaus visuomeninio gyvenimo figūrų – „Viktorijos” saldainių fabriko savininkas Izraelis Bunimovičius, gydytojas Cemachas Šabadas, JIVO įkūrėjas Maksas Vainraichas. Čia savo vaikystę praleido ir Gonkūrų premijos laureatas, rašytojas Romain Gary.

Romain Gary savo pirmuosius gyvenimo metus praleido Vilniuje, tuometinėje Pohuliankoje, o jų epizodus taip pat aprašė vėlesniuose kūriniuose. Kaip jis niekuomet neužmiršo savojo Vilniaus su pirmąja meile, taip ir vilniečiai nesiruošia užmiršti rašytojo – šalia jo buvusių namų pastatyta jo kūrinio „Aušros pažadas“ (1960 m.) įkvėpta įsimylėjusį berniuką su kaliošu, jaunojo rašytojo prototipą, vaizduojanti skulptūra.

1925 m. Vilniuje buvo įkurtas mokslo jidiš kalba centras – JIVO. Kaip savo pirminę misiją JIVO įkūrėjai – Maksas Vainraichas ir Zalmanas Reizenas – išskyrė kultūrinio bei etnografinio jidiš paveldo rinkimą bei saugojimą, ir tik jau sukaupus nemažą archyvą pradėti tiriamieji darbai. Nors JIVO pastatas, stovėjęs Vivulskio g. 1933-1944 m., sovietmečiu buvo nugriautas, tačiau Vilniuje jo vietoje atidengta JIVO atminimo lenta, primenanti praeiviams apie šio instituto įrašą į Vilniaus istoriją lietuvių, anglų ir hebrajų kalbomis.

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus yra vienintelis žydų istorijos ir kultūros muziejus Lietuvoje. Muziejus turi 6 filialus (Tolerancijos centrą ir šalia jo veikiantį Samuelio Bako muziejų, Holokausto ekspoziciją, Panerių memorialą, būsimus Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės ir Žako Lipšico muziejus). Naugarduko g. 10 Vilniuje esantis muziejaus Tolerancijos centras 2001 m. atvėrė duris pastate, menančiame ilgaamžę žydų bendruomenės istoriją Vilniuje. Tarpukario Vilniuje šis pastatas buvo gerai žinomas kaip žydų kultūros veikėjų ir visuomenininkų susibūrimų vieta, čia kurį laiką veikė ir profesionalus žydų teatras.

Romų spaustuvė įėjo į žydų literatūros ir leidybos istoriją ne tik kaip Babilonijos Talmudo leidėja ar viena didžiausių ir ilgiausiai veikusių žydų spaustuvių Vilniuje. Pro spaustuvės duris dienos šviesą išvysdavo patys įvairiausi leidiniai – nuo jau minėto Babilono, vėliau Jeruzalės Talmudo, iki socialistinių žydiškų laikraščių. Spaustuvė sėkmingai veikė valdžias bekeičiančiame Vilniuje, tačiau 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą ji buvo nacionalizuota.

Užupio priemiesčio dalyje, vadinamoje Popine, 1829 m. įkurtos antrosios Vilniaus žydų bendruomenės kapinės. Laidoti kapinėse pradėta 1831 m., o palaidojimų gausėjant vėliau jos ne kartą plėstos. XX a. pradžioje kapinėse atsirado giminių koplyčių, obeliskų bei paminklų. 1959 m. sovietų valdžia Lietuvoje nusprendė kapines uždaryti, o 1965 m. jos buvo visiškai nugriautos. Šiuo metu Olandų gatvėje Užupyje esančioje buvusioje žydų kapinių teritorijoje stovi kapinėms atminti skirtas 2004 m. pastatytas memorialinis paminklas. Atstatyta ir dalis senųjų kapinių įėjimo vartų.

Vilniaus žydų kapinės Šnipiškėse veikė 1592-1831 m. Jos buvo uždarytos dėl vietos trūkumo naujiems palaidojimams, tačiau kapinės ir XX a. pr. buvo nuolat lankomos, kadangi čia buvo palaidoti visi Vilniaus žydų bendruomenės šviesuoliai, tarp jų ir garsusis talmudistas Vilniaus Gaonas. Sovietmečiu senosios kapinės nugriautos, dalis palaikų perlaidota naujosiose žydų kapinėse. Senųjų kapinių teritorijoje iškilo Sporto rūmai.

Garsiausio miesto žydo, Vilniaus Gaono, šeimos mauzoliejus kelis kartus buvo perkeltas ir šiuo metu yra veikiančiose Sudervės žydų kapinėse Vilniuje. Tai vienas lankomiausių žydiškojo Vilniaus objektų, prie kurio savo pagarbą autoritetui atiduoda ir prie jo legendos prisiliečia viso pasaulio žydai. Religinėje žydų bendruomenėje plačiai žinomas ir gerbiamas dėl savo komentarų Babilonijos Talmudui, likusiai nereligingai tiek žydų, tiek kitų Lietuvos gyventojų daliai šis asmuo yra reikšmingas Vilniaus kaip Šiaurės Jeruzalės simbolis.

Panerių memorialas pasakoja tiek didžiausių masinių žudynių vietos Lietuvoje istoriją, tiek visos regiono žydų bendruomenės tragišką istoriją Holokausto metais. Čia nuo 1991 m. perkurtame Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus filiale detaliai pristatoma Panerių tragedijos ir memorialo istorija.