Ant sraunaus Sruojos upelio krantų įsikūręs Alsėdžių miestelis šiaurės vakarų Lietuvoje taip pat priklauso Lietuvos žydų kultūrinio palikimo arealui. Ant nedidukės kalvelės 1932-34 metais miestelyje statyta medinė sinagoga išliko iki šių dienų. Iki Antrojo Pasaulinio karo aplink šiuos maldos namus driekėsi ir nemažai čia besimeldusių žydų sodybų, bet šiandien išlikęs tik kitoj gatvės pusėje stovėjęs rabino namas. Nežinant tikslių sinagogos koordinačių galima leistis ir į detektyvinį žygį – 1990 m. pastatas, sovietmečiu tarnavęs kaip sandėlys, taip rekonstruotas, jog reikia itin įgudusios akies (ar vaizduotės), jog atpažintum jį kaip sinagogą.

Šiaurės Lietuvoje, Tirkšliuose, nuo XVIII a. gyveno nedidelė žydų bendruomenė, kurios medinė sinagoga nuo XIX a. 9 deš. puošė pagrindinę miestelio gatvę. Nors dabar išlikusios neprižiūrėtos ir sovietmečiu už sandėlį tarnavusios sinagogos miestelio puošmena nepavadinsi, tačiau ji savo būtimi primena apie religingos vietos bendruomenės istoriją. Sinagoga turėjusi du įėjimus, taip pat ir vidaus erdvė buvo skiriama į dvi dalis – pagrindinę maldų salę rytuose ir vestibiulį bei moterų sekciją vakaruose. Nors šios skirtys neišliko iki šių dienų, pro besilupantį naujų dažų sluoksnį galima matyti, jog sinagogos vidus buvo dažytas melsva spalva. Iki Antrojo pasaulinio karo sinagoga garsėjusi ir kaip vieta, kurioje buvo sukaupta didžiulė knygų hebrajų ir jidiš kalbomis kolekcija.

XIX a. gausėjant Rozalimo žydų bendruomenei, 1880-81 m. pastatyta ir medinė sinagoga. Šis netoli centrinės miestelio Laisvės aikštės esantis pastatas išlaikė savo pirminę išorės originalią formą, išlaikyti ir du atskiri įėjimai, tik sovietmečiu jį naudojant kaip sandėlį buvo panaikintas prieš tai buvęs aiškus padalijimas tarp maldos salės ir moterų sekcijos bei kitų kambarių. Tiesiai priešais sinagogą, kitoje gatvės pusėje nebeegzistuojančios Rozalimo žydų bendruomenės istoriją mena ir išlikęs rabino namas.

Pakruojis – tai unikalus Lietuvos štetlo pavyzdys, kuriame iki šiol išlikę daug minimaliai pakitusių medinių pastatų, kurie nuo XVIII a. pab. iki pat Holokausto tragedijos Antrojo pasaulinio karo metais priklausė įvairialypei vietos žydų bendruomenei. Kiek atokiau nuo šalia besirikiuojančių buvusių žydų krautuvių, ant kalvelės pietinėje Kruojos pakrantėje išlikusi bei 2017 m. restauruota ir seniausia Lietuvoje medinė sinagoga, menanti 1801-uosius metus. Tame pačiame kieme iki karo stovėjusios dar dvi sinagogos neišliko iki šių dienų, o didžioji sinagoga, ne kartą keitusi savo funkciją – tarpukariu tapusi ne tik maldos namais, bet ir pagrindine mokykla, sovietmečiu – kino teatru, o vėliau ir sporto sale, po nepriklausomybės atkūrimo ilgai laukusi renovacijos, dabar sutvarkyta sinagoga Pakruojo gyventojams funkcionuoja kaip kultūrinių renginių erdvė, buvusioje moterų sekcijoje antrajame aukšte pristatoma Pakruojo žydų praeitį aptarianti ekspozicija bei galima pasigrožėti atkurtais autentiškais sienų tapybos darbais.

Joniškėlyje kaip ir Troškūnuose nuo XVIII a. gyvenusią žydų bendruomenę bemena ne tiek realūs objektai, kiek jų atmintis. Aplink turgaus aikštę gyvenusių žydų ir medinė sinagoga nuo šios aikštės nutolusi vos kelis šimtus metrų į pietus. Tačiau dviaukščio žaliai dažyto sinagogos pastato telikę išorinės sienos, o už jų verda privatūs Joniškėlio gyventojų dialogai – po Antrojo pasaulinio karo sinagoga pertvarkyta ir čia įrengti gyvenamieji butai.

Nors Zarasuose atskiros žydų šeimos minimos jau XVII a., tačiau tik XIX a. pr. žydai pradeda čia gausiau kurtis. Didžiąją dalį naujakurių sudarė buvusi Trakų žydų bendruomenė, kurios, kaip ekonominių konkurentų, iškeldinimu iš Trakų pasirūpino vietos karaimų bendruomenė. Naujai atsikūrusi bendruomenė Zarasuose koncentravosi strategiškai patogiausioje miestelio dalyje – aplink turgaus aikštę. Aktyvų bendruomenės gyvenimą Zarasuose liudija tai, jog XIX a. pab. čia buvo net šeši maldos namai. Iki šių dienų išliko du iš jų – didžioji mūrinė sinagoga bei šalia jos kuklesnė medinė sinagoga ant Zaraso ežero kranto. Šiuo metu pastaroji pertvarkyta į gyvenamąjį namą, kuris būdamas dviejų aukštų aiškiai išskiria tarp aplinkinių gatvės vienaaukščių gyvenamųjų namų.

Kelių butų gyvenamųjų namų Troškūnuose yra ne vienas, tačiau keturių butų gyvenamasis namas, kuriame prieš kiek daugiau nei pusę šimto metų buvo skaitoma Tora ir studijuojamas Talmudas, vyko bar micvos šventimas, o vyrai sėdėdavo pirmame aukšte atskirai nuo moterų balkone, tėra vienas vienintelis. Du amžius Troškūnų miestelyje gyvenusi žydų bendruomenė, nužudyta Holokausto metu, paliko po savęs XX a. pr. statytą medinę sinagogą, o šalia jos – ir rabino namą. Tačiau be žydų bendruomenės pastatas prarado savo funkciją, tad buvo praktiškai pritaikytas vietinių gyventojų reikmėms iš karto po karo. 12 sinagogos langų baltomis langinėmis dabar įrėmina vietinių lietuvių kasdienę buitį.

Nuo XVIII a. Kurkliuose gyvenusi žydų bendruomenė per du amžius dėl gaisrų rykštės pakeitė ne vieną sinagogą. Paskutinioji medinė sinagoga statyta jau 1936 m. pasižymi tradiciniu sinagogos išdėstymu, egzistavo atskira pagrindinė pamaldų erdvė ir moterų sekcija, tačiau atsirado ir ekspresionistinių bruožų (vienas jų – išskirtinis, litvakų sinagogoms nebūdingas bokštelis), taip pat ir langų rėmai išsiskyrė kitų Lietuvos sinagogų kontekste – tai trikampio formos arkos. Visgi, minėtasis ekstravagantiškas bokštelis buvo dekoruotas tradiciniais simboliais – dvejomis Dovydo žvaigždėmis. Po Antrojo Pasaulinio karo, nebelikus vietos žydų bendruomenės, dar palyginus nauja sinagoga buvo nužeminta iki sandėlio funkcijos, o po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo palikta be jokios funkcijos, ir tik paskutiniu metu pradėta tvarkyti.

Poros šimtų žydų bendruomenė nuo XIX a. pab. susikūrė sau namus Alantoje, o vienas svarbiausių religingos žydų bendruomenės namų elementų – sinagoga. Medinė sinagoga su atskiru moterų balkonu, dviem įėjimais ir netgi šildoma veikė Alantos miestelyje iki pat 1941 m. Po karo 10 sinagogos langų apvalintomis arkomis buvo užkalti ir kolektyviniais tikslais ji buvo naudota kaip miestelio grūdų sandėlys. Nors dabartinė sinagogos būklė nėra jos geriausių laikų atspindys, nuošaliai už kitų pastatų stovinčios medinukės aplinka sutvarkyta, pasirūpinta ir ženklais, padedančiais visiems beieškantiems atrasti ne tik didžiųjų miestų Lietuvos žydų paveldą.

Varėną, kaip ir daugelį Rytų Europos regiono miestelių prieš Antrąjį pasaulinį karą, galime vadinti tipišku štetlu. Šiame dabartinėje pietų Lietuvoje esančiame nedideliame miestelyje XIX a.-XX a. pr. gyveno aktyvi žydų bendruomenė: veikė žydų religinės ir pasaulietinės mokyklos, žydų liaudies bankas, žydų knygynas ir netgi trys sinagogos. Pirmojo Pasaulinio karo metu sinagogų pastatai labai nukentėjo ir tik dabar išlikusi medinė sinagoga buvo atstatyta 1922 m. Ši sinagoga išsiskyrė kukliu dekoru ir monumentaliu pastato dydžiu. Antrosios sovietinės okupacijos Lietuvoje laikotarpiu ši sinagoga buvo paversta Varėnos kultūros namais, o po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šis pastatas buvo privatizuotas. 2018 m. Varėnos medinė sinagoga buvo įtraukta į Lietuvos kultūros vertybių registrą ir dabar yra saugoma valstybės kaip unikalaus Lietuvos žydų paveldo dalis.

Žiežmariuose nuo XVI a. kūrėsi tiek žydų, tiek karaimų bendruomenės, tačiau pastariesiems apleidus miestelį, žydai čia liko vienintelė kitatikių grupė ir apie Žiežmarių karaimus istorija dažniausiai nutyli. Tarpukariu Žiežmarių štetle veikė pasaulietinė žydų mokykla, teatras bei Macabi sporto klubas. Gausi ir aktyvi bendruomenė negalėjo gyventi be maldos namų – dar XIX a. viduryje pastatyta medinė sinagoga, kuri, nors ir ne kartą pergyvenusį gaisrus, vis atstatoma, o po Antrojo pasaulinio karo laikyta už sandėlį, išliko ir iki šių dienų. Iniciatyvių paveldo mylėtojų dėka šios sinagogos laukė geresnis likimas nei daugelio kitų medinukių visoje Lietuvoje – 2020 m. ją baigiama restauruoti ir ketinama įrengti muziejų.

Itin vaizdingoje pietų Lietuvos oazėje, dviejuose Ančios ežero pusiasaliuose, įsikūrę Veisiejai nuo XVIII a. pr. buvo ir vienos iš Lietuvos žydų bendruomenių namais. Vienerius metus (1886-87 m.) čia gyveno ir visame pasaulyje garsus litvakas Liudvigas Zamenhofas sukūręs pasaulio tautas turėjusią suvienyti esperanto kalbą. 1748 m. su pirmąja sinagoga čia prasidėjo ir vietos sinagogų istorija – gaisras po gaisro ir vieną sinagogą vis toje pačioje vietoje keitė kita. Dabartinė čia išlikusi medinė sinagoga statyta 1927 m. ant Ančios ežero kranto beveik išlaikė savo originalią formą iki šių dienų. Žaliai dažytas dviaukštis pastatas su verandos tipo prieangiu ir 12 didelių langų, nužyminčių buvusios pamaldų salės dalį, – išskirtinis kadaise daugiakultūrio Veisiejų miestelio prisiminimas. Pats pastatas sąlyginai išlaikė ir savo kaip maldos namų funkciją – nuo 2004 m. čia renkasi baptistų bažnyčia.

Dar XVII a. miestelyje, kuris dabar vadinamas Žemaičių Naumiesčiu, kūrėsi žydų bendruomenė. Pirmoji, mūrinė sinagoga čia pastatyta 1816 m., po šimtmečio pastatyta ir medinė sinagoga. Antrąjį pasaulinį karą, kitaip nei vietos žydų bendruomenė, išgyveno abi sinagogos. Medinė sinagoga, tarp miestelėnų vis dar žinoma „moterų sinagogos“ vardu sovietmečiu pertvarkyta į kino salę, iš dviejų buvusių įėjimų paliktas tik vienas, tačiau viduje, už pastatyto kino ekrano paslėpta it per stebuklą išliko ir originalisinagogos sienų tapyba. Vis tik, tiek du įėjimai, tiek aiškios skirtys viduje – į pagrindinę pamaldų ervė ir moterų sekciją pastato šiaurės vakaruose aiškiai nusako, jog sinagoga iki karo buvo bendra tiek vyrų, tiek moterų pamaldų erdvė.

Laukuvoje nuo XVIII a. gyvenusią žydų bendruomenę iki šiol mena išlikę antkapiai miestelio žydų kapinėse bei pačiame miestelio centre jau tarpukariu pastatyta medinė sinagoga. Šie paskutiniai žydų maldos namai miestelyje po Antrojo Pasaulinio karo susilaukė išskirtinio likimo kitų Lietuvos medinių sinagogų kontekste – čia įrengtas ne kaip įprasta neprižiūrimas sandėlys, sinagoga pertvarkyta į auditoriją, kurioje sovietmečiu vyko kultūrinės reikšmės renginiai. Pasikeitė ne tik pastato priklausomybė ir reikšmė, bet ir išorinis fasadas – po karo pietinėje rytinio fasado dalyje pristatytas naujas įėjimas.

Kaltinėnų miestelyje žydų bendruomenė pradėjo kurtis gana vėlai – XIX a. viduryje, kai miestelis jau buvo nebe Abiejų Tautų respublikos, bet Rusijos imperijos jurisdikcijos dalis. Dabartinė išlikusi medinė sinagoga miestelyje buvo ir paskutinė čia statyta sinagoga jau artėjant Antrajam pasauliniam karui – 1938 m. Pastatas iš anksto projektuotas ir kaip sinagoga, ir kaip rabino gyvenamoji erdvė. Simboliškai rabino gyvenamieji kambariai numatyti it kiek žemesnis priestatas prie aukštesnės, labiau Dievop bekylančios, maldos namų dalies. Vėlyva pastato architektūra atspindi ir modernėjantį religinį gyvenimą – nors išliko moterų balkonas, tačiau jis neturėjo atskiro įėjimo, visiems bendruomenės nariams įėjimas buvo vienas. Nuniokota karo metu, o sovietmečiu laikyta už ūkio reikmenų sandėlį šių dienų sinagogos padėtis primena ne šurmuliuojančius tarpukario Kaltinėnų laikus, bet vietos žydų bendruomenės pražūtį Holokausto metu.

Visoje Žemaitijoje nerasi kito tokio miesto kaip Telšiai, kuris būtų taip masinęs kurtis žydų bendruomenę – XVIII a. pab. žydai sudarė beveik 80 proc. miestelio gyventojų, ir nors vėliau šie skaičiai mažėjo, Telšiai iki pat Antrojo pasaulinio karo buvo itin svarbus žydų švietimo ir kultūros centras visoje Lietuvoje. Iki šių dienų išlikusios medinės siuvėjų sinagoga pastatymo datuoti nepavyksta, tačiau ne per drąsu būtų teigti, jog tai buvo viena iš keletos mažesniųjų miestelio žydų maldos namų. Nors po Holokausto nedidelė žydų bendruomenė liko gyventi Telšiuose, tačiau dėl ateistinės sovietų politikos sinagoga nebuvo naudota kaip religinės paskirties pastatas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ji buvo visiškai rekonstruota, o šiuo metu buvusiame sinagogos pastate veikia baldų ir buities technikos parduotuvė, tad šis pastatas tik simboliškai įprasmina sinagogos vietą, kadangi nebeliko jos origalios struktūros, visiškai pertvarkytas ir interjeras. Kartu tai ir lobis netradicinių istorinių kelių ieškotojams – kai visi suka numintais takais link garsiosios Telšių ješivos pastato, norintieji pramankštinti istorinę vaizduotę padaro lankstą pro medinę sinagogą.