Pasivaikščiojimas po Vilniaus Didžiojo geto teritoriją ir fizinis menkos erdvės bei siaurų gatvelių, kuriose 1941-1943 m. buvo priversti glaustis apie 20 tūkstančių žydų tautybės vilniečių pajautimas, leidžia priartėti ir geriau suprasti istorinę geto realybę. Dabartinėse Ašmenos, Dysnos, Ligoninės, Mėsinių, Rūdninkų, Žemaitijos, Šiaulių gatvėse, vienoje pusėje Arklių, Karmelitų, Lydos ir Pylimo gatvių  ne tik išgyventi, bet ir išsaugoti savo kultūrą bei istoriją, pasipriešinti nužmoginančiam režimui savaip bandė Popierinė brigada, Vilniaus geto partizaninis pasipriešinimo judėjimas, Žydų Taryba gete ir atskiri asmenys.

Filtruoti pagalVisi

Dabartinėje buvusio Didžiojo žydų geto Vilniuje teritorijoje išlikę daugybė objektų menančių tragišką Antrojo Pasaulinio karo istoriją. Pasivaikščiojimą po šias atminties vietas siūlome pradėti nuo buvusios pagrindinių Didžiojo geto vartų vietos Rūdninkų g.-Visų šventųjų g. sankryžoje – šiandien čia kabo ir memorialinė lenta su viso buvusio geto planu ir keletu pažymėtų esminių objektų gete. Toje pačioje Rūdninkų g., dabar 6-tuoju numeriu pažymėtame name, buvo ir geto tarybos, kitaip žinomos kaip Judenratas, būstinė, įsikūrusi iki karo veikusios Vilniaus žydų realinės gimnazijos pastate. Prie pat vartų į Judenrato būstinės vidinį kiemą, iš Rūdninkų gatvės pusės pažvelkite žemyn – čia guli ir Atminimo akmuo Icchokui Rudaševskiui – jaunuoliui, gyvenusiam ir rašiusiam dienoraštį Didžiajame gete – būtent iš jo pasakojimų, dabar išleistų ir lietuvių kalba, galime sužinoti gausybę detalių apie geto kasdienybę. Tarp Rūdninkų ir Mėsinių gatvių esančiame skvere yra ir nedidelė geto aukų atminimo aikštė, šalia jos išvysite ir paminklą Vilniaus gydytojui Cemachui Šabadui – nors pastarasis mirė dar 1935 m. ir su geto gyvenimu tiesiogiai nebuvo susijęs, tačiau jo atminimas glaudžiai persipynęs su gausybės Vilniaus žydų, kalėjusių gete 1941-1943 m., gyvenimais.

Itin reikšmingi pastatai geto kultūriniam gyvenimui ir žmonių dvasios palaikymui buvo biblioteka ir vienintelis legalus geto teatras. Pastarasis buvo įsikūręs Arklių g., dabartinio „Lėlės“ teatro pastate – čia vykdavo spektakliai jidiš kalba, pritraukę sausakimšas sales žiūrovų, bandančių bent trumpam užmiršti kasdienybės gete tragizmą. Geto biblioteka – taip pat viena lankomiausių ir mėgiamiausių geto vietų – buvo įsikūrusi tuometinėje M. Strašūno gatvėje nr. 6 (dabar – Žemaitijos g. 4), jos raudonų plytų pastatas, nors ir reikalaujantis restauracijos, išlikęs ir šiandien.